Svečias: Mano draugas nuo pirmu dienu puole aukleti mano penkiameti sunu. Nerekauk, nekalbek garsiai, eik nuo televizoriaus, ne taip eini, ne taip....Trap musu buvo viskas puiku, o del vaiko pradejome pyktis. Kai pajauciau, ka dvaikas baisiai nelaimingas, norejau pasikalbeti apie tai, bet draugas atsove, kad vaikai turi buti savo vietoje , kad vaikui per daug demesio skiriu ir t.t. Vaikas stengesi keistis, prisitaikyti, bet vistiek neitiko, tuomet man beliko parasyti, kad isvaziuotu draugas su visam. Vaikas, jo busena man svarbiau. SU draugu palikom rysi el.pastu retkarciais, bet zinau, kad daugiau kartu nebusime.
Visgi bent tol, kol pripras vaikas, reikia buti tik stebetoju, o ne seimininku. Negalima palauzti vaikucio, jis gi turi sirdele.
Teisinga nuomone ir sprendimas. Tokio tipo vyrai "peraukleje" o tiksliau palauze vaika, dazniausiai imasi mamytes :) kalbu is praktikos. Ir nebutinai tai svetimas vyras. Liudniausia, kai taip elgiasi "tikrasis" biologinis tevas