Niferis: Svečias:
Niferi, teoriškai tu teisus (dėl pagarbos niekas nesiginčija - pagarba turi būti iš abiejų pusių). Bet kiek esu pastebėjusi pati iš savo patirties, jeigu pirma vyrui skambini, kvieti kur susitikt, jis 100 proc atsisako ir jam neįdomu. Gal jam atrodo, kad tu cia tokia prasta, kad pati kabinejies ir niekas daugiau i tave neziuri ar kazkas tokio Taip būdavo tada, kai jis pirmas paskambina, as , buna, nuosirdziai negaliu, o po to jau, kai skambinu pati, atsisako. Be to, yra buve situaciju, kad vyras asistuoja, rodo demesi, o kai man oma patikt ir isimyliu, jam tampa nebeidomu, pradeda aiskint, kad cia 'kazin ar tarp musu kas nors iseis", "mes labai skiriames" ir t.t, nors pries tai, kol tikrai buvo ne mano skonio, lakste is paskos kad nu. Kiek tenka stebeti aplinkoj, daug yra poru , kai moteris rekia ant ju nuolat zyzia, kabinejasi, o tie vis tiek buna su jom, arba kai moteris visai šalta, tada vyrai laksto iš paskos - nustembam su draugem, kur čia šuo pakastas Taip kad gali nesakyt, bet VYRAMS ISIMYLEJUSIU MOTERU T I K R A I NEREIKIA! Jiems tada tampa neidomu. Deja, sakau is patirties.
Nemanau, jog esi teisi. Vyrams REIKIA isimylejusiu moteru. Nelyskime i krastutinumus, kai moteris kas pusvalandi skambineja rasineja ir taip rodo savo rupesti bei meile. Bet mylincios, jaukios, mielos moters tai ziauriai reikia. O jei zinai tokiu vyru, kurie buna su saltomis, zyzianciomis ir priekabiaujanciomis moterimis, tai dar nereiskia, jog tiems vyrams nereikia meiles. Gali buti , jog tu vyru tokia ir saviverte, jog jie toleruoja toki zmonu elgesi, nes nesitiki rasti ka nors geriau. Galu gale, jei esi isimylejes, tai ir kenti. Kaip moterys vis tikisi, jog pasikeis alkoholikas smurtaujantis vyras, taip ir vyras gali toleruoti isterike zmona. Bet juk tai nereiskia, jog vyrams ir moterims ir reikia tokiems buti.
Jog vyras atakaves demesiu, ir kai sulaukes to demesio atsitraukia, juk irgi nereiskia, jog jam reikia saltumo. Gal tiesiog, kai tu atsiverei, tai jis pamate, jog esi visai netoks zmogus kokio jis tikejosi ar norejo. Nemaunu as visi moteru ir vyru ant vieno kurpaliaus, bet nereikia isikalti stereotipu ir vien ju laikytis.
Turiu artima drauga, kurio zmona ziauriai kategoriska, viskas turi buti pagal ja, visokios manipulacijos, jokiu kompromisu. Jeigu kas, tai kelia scenas, ir siaip viska isvarto taip, jog vyras lieka kaltas. Gaila man to draugo, kartais jis padejuoja, bet is dalies jis tai pateisina, nu cia moteris, nu ka cia padarysi, tai yra normalu. Ir as prisimenu savo mama ir draugo mama kai budavome vaikai. Jo mama visada visur viska kontroliuodavo, kartais durneliu savo vaika vadindavo, visokie draudimai ir panasiai. Todel kai draugas tokioi aplinkoi isauges, tai nesistebiu, jog jam normalus skaitosi zmonos elgesys.
Gal nevisai i tema, bet moterys skundziasi, jog vyrai nevyriski lepsiai ir t.t. Bet kazin kokius uzaugins jos savo sunus... Nepaskutini vaidmeni aisku uzima ir vyro-tevo vaidmuo seimoje. Bet kiek teko skaityti psichologine literatura, tai vyrui pirma moteris jo gyvenime yra jo mama. Moteriai aisku atvirksciai. Tai kokia igyjama patirtis, elgesio normos ir t.t , tai tas pats atkartojama ir santuokose. Buna isimciu, bet pasidairius aplinkoje, tai visgi matau, jog tai yra taisykle. Bet cia kita ir ilga tema Mano tevas buvo alkocolikas ir smurtautojas ( aciu dievui anksti mire), tai dabar ir as vis ir vis uztaikau ant gyvenimo nuskriaustu moteru su panasia patirtimi. Nu ir neina persilauzti ant kitokiu moteru Bet cia jau mano problemos, kurias reikes isispresti.
Protingai kalbi, esi apsiskaitęs psichologijoje. Norėčiau dar atsakyti. Tikrai neskambineju kas pusvalandi , kalbejau apie viena skambinima, kai teko pakviesti vyrus pirmai (taip jau su keliais esu dariusi), tada jie atsake, po to pora kartu antra karta meginau kviesti kazkur, vel atsake, nu, aisku, daugiau nebelindau. Ir jie manes nebekviete Kai vyras tave kviecia - viskas ok, bet jeigu po to tu ji pakvieti, jis paaiskina, kad "si vakara noriu praleisti su seima" ir ciau bambino.
Del isimylejimu, ne su vienu jau taip yra buve ir nemanau, kad kazkaip atsiveriau. Tiesiog vyrui pasidaro nebeidomu ir tada jau gali prisigalvot priezasciu, kodel as ne tokia, kokios jis tikejosi. Pastebejau, kad vyksta toks zaidimelis: kai tik as saltesne (naturaliai, nevaidinu), taip jis manes siekia, kai tik jau pradeda patikt, taip pats ima issidirbinet ir sala, tolsta. Kai tik as jau imu su kitu bendraut ir automatiskai tampu saltesne, taip jam pasidaro labai idomu. Cia su daugeliu taip yra. O su tais isimylejais, tai kaip cia pasakius... Ta ir noriu pasakyt, kad vyrus labiau traukia isterikes nei siltos, geros, isipareigoti linkusios mergaites Todel jie jas ir isimyli, ir , kaip tu sakai, toki elgesi toleruoja. Tuo tarpu vede gera, padoria mergaite ima "zygiais" uzsiiminet. Kaip ir moterys labiau linkusios isimyleti blogus berniukus O del auklejimo, savo sunaus tikrai neaukleciau kaip lepsio, gejaus... Nes pirmiausia jauciu atsakomybe pries ji, kad savo per didele meile galiu is jo padaryti tokia mergaite, kad jam velniskai ims nesisekti su moterimis, ko as jam tikrai nelinkeciau. As galiu jam sakyt "Tu nuostabus, tu unikalus, tu geriausias is visu, daryk taip, ka dmoterys paskui tave lakstytu, nepajudink del jos nei pirsto, nes tu daug geresnis uz ja svisa skartu sudejus, tau reikia ne bet ko, o ypatingos princeses, kuri tave nesiotu ant ranku" ir .t.t,bet as zinau, kad taip ji aukledama, tiesiog pakenkciau jo psichikai
