Svečias: o aš dabar svarstau dilemą, ar toliau būti užkietėjusiu ciniku, kurį pastaruoju metu "sudaužė" ilgai laukti jausmai, ar klausytis tų jausmų ir veltis į naujus santykius su mamyte. nesu piemuo, bet nesu ir labai subrendęs. man 28 ir visą gyvenimą visose srityse gyvenau ir stengiausi gyventi be problemų. t.y. aš nuo problemų atsiribodavau, o ne spręsdavau jas. pats vaikų neturiu, nors praeityje galimybių turėjau.
mamytė, kuri man krito ne tik į akį, augina pirmoką, su vyru išsiskyrus, exvyras irgi rūpinasi sūnumi.
kadangi šioje srityje patirties neturiu, norėčiau sužinoti vyrų, neturėjusių savo vaikų, bet užmezgusių santykius su mamytėmis, patirtį. kaip jie jaučiasi, kokie santykiai su vaikais, kaip pavyko (gal nepatyko) paminti savo principus? kokie išvis yra santykiai su moterimi?
taip, gal aš ir esu egoistas, nes mąstau apie savo dabartinę ir galimai ateities būseną, bet mano sprendimai ateityje gali sukelti skaudžių pasekmių.
Problemu bus ir nemazai, bet gal neidomu gyvent be problemu. Berniukui tu visada busi po tevo antroj vietoj, tuo labiau, kad tevas vaiku rupinasi. Klausyt jis taves irgi gali nelabai klausyti. Visokios uosvienes kis savo trigrasi amziais. O kai kils problemos, moteris prasys taves jas spresti. Jei susilauksi savo vaiko, moters vaikas kels pavydo scenas, kad neva ana vaika myli labiau nei ji. Vienzo, tikrose seimose buna problemu, o cia dar daugiau. Nezinau ka tau patart. Padraugauti laikinai galima, o seima kurt tai jau ne. Draugas turejo toki atveji, tai patikek...