Ar vaikas problema ieškant vyro?

Pritariu. Kartu gyventi gales tada, kai vaikai suaugs.

kodėl jaučiu, kad tamsta labai nusiteikusi (ar nusiteikęs) prieš bet kokius artimesnius santykius kol vaikai maži

čia asmeninė kokia patirtis kalba ar kas?

nemanau kad moteriai su vaiku yra problema susirasti sau vyra.as pats turiu dukryte taciau esu isiskyres.du kartus po skyrybu bendravau su moterim turinciom vaikus ir man tai nebuvo jokia kliutis,jeis rupinausi taip lyg butu jie mano ir buvau labai prie ju prisirises.pats esu pilnai apsirupines ir po beveik metu draugysciu kuomet norejau kad apsigyventum kartu pas mane jos pacios savo vaikus paverte kaip problema ar kliutim musu tolesniem santykiam.(nesakau kad visos taip daro)bet kartais manau kad perlenke lazda ten kur nereike o paskui mano kad susirasti vyra vaikas ar vaikai yra problema.tai tiesa ar ne nezinau bet tai yra mano nuomone

Tai mano privati nuomone

kiek esu snekejus su vyrais tai jie nenori moteru su vaikais...
bet vistiek manau galima palenkti vyro sirdi ir tada tai jau bus jam nebesvarbu...

deja deja, ir net pazystu tokius, kurie taip pasake savo tevams. Ir kas idomiausia, kad kai buvau ant skyrybu slenkscio, butent tie tevai ir palinkejo negyventi del vaiku, nes vaikai to visiskai neivertino matydami nelaimingus tevus (kurie buvo issiskyre, bet nekure nauju seimu) o tevu gyvenimas beveik jau ir praejo. Skaudu. Butent del tu, kurie galvoja, kad dar suspes pagyventi del saves. Ne velnio. Vaikai turi matyti tikra gyvenima, ir skausma ir dziaugsma, taip ir jie mokosi gyventi. Uztenka, prisigyvenom socialistinej visuomenej, kur nebuvo nei sexo, nei invalidu, visi buvom vienodais moraliniais veidais ir pagal viena kurpaliu sukirpti.
Auginu sunu, jam dabar 9, jei nors vienas vyras butu zagtelejes, kad vaikas jam kliutis, tuo paciu momentu buciau atsisveikinus. O gal net atsisveikinimo jis nebutu vertas

Va čia tai Tau 100proc.pritariu,nes esu tokios pat nuomonės.Pati auginu 2 vaikus ir žinau kaip į tai žiūri vyrai.Jie galvoja,kad reikės daug rūpintis tais vaikais ir pan...Iki šiolei sugebėjau jais pasirūpinti pati,manau,sugebėsiu daryti tai ir ateityje.Ir visai neketinu tos naštos užkrauti svetimam žmogui. Aš ir ieškau draugo ne gyvenimui kartu,o bendravimui,susitikimams,laisvalaikiui.Problema,kad tokio dar nesutikau,ir galvoju ,kad tokie - deja išimtys.

Esu be vaikų,todėl pageidauju susirasti merginą.Tiesa,bendravau su moterimi,kuri turėjo du sūnus.Siūliau apsivesti.Išsiskyrėme dėl skirtingų charakterių.Dar girdėjau vieno jugoslavo istoriją iš jo paties lūpų.Susituokė su švede iš meilės.Susilaukė penkių vaikų.Išsiskyrė..."Ką tu pasakei mano vaikams?!"-rėkė moteris."MANO vaikams"...O turėjo būti sakoma-"Mūsų".Dažna moteris savinasi vaikus,ir sunkiai įsileidžia vyrus į tą šventa kreida apibrėžtą ratą.Taigi,širdis trokšta viena,o instinktai sako ką kita.Taip,vyrai nori turėti SAVO vaikų.Ir geriausia,kada vienoje šeimoje yra MŪSŲ vaikai-to paties tėvo ir mamos.O jei mama jau pavargus gimdyti,o vyras dar bevaikis?O jei vyras paliko tris vaikus,ir pradeda gyventi su negimdžiusia?Čia kiekvienam savo..."Niekada nesakyk niekada!" .

Aisku kiekvienam savo, bet as tikrai nenoreciau buti kazkam mergina tik laisvalaikiui leisti.

Su Almantu sutinku, gyvenime yra daug visokiu variantu. Mano nuomone Vaikas - ne problema, bet ir ne daiktas, kurio uzsinorejau - padariau, uzsinorejau - pazaidziau, uzsinorejau - atstumiau arba ismeciau... Tai zmogus, nors ir mazyte, bet asmenybe. Todel ir santykiai atsiranda sudetingesni, subtilesnis bendravimas tarp triju, o jei kazkas nepavyksta, karteliai, nuoskaudos bei kaltinimai lieka trijose sirdutese taip pat. Kas atsakingiau i tai ziuri, buna atsargesni, gal daugiau reiketu laiko skirti tam rysio uzmezgimui? Meile daug ka gali...