VIENISOS

tai manau, jai esi tas/ta, kuri "pasirašinėji", tai gali pritarti ir patvirtinti. Ar ne taip?

Nebūtina visus kenksmingus, žalingus dalykus išbandyti, tam kad įsitikintum, jog tai tiesa. Žmogui tam duotas protas mąstyti ir atsirinkti, na nebent esi nepajėgus galvoti , tuomet nėr ką ir diskutuoti. Aš pavyzdžiui nekišu pirštų į rozetę, tam kad įsitikinčiau, jog tai kenksminga ir pavojinga, arba man pakanka narkomanų pavyzdžių, tam kad suprasčiau narkotikų vartojimo pasekmes ir nebandyti.
Šiais laikas begalės naudingos informacijos (jei tėvai neišmokė savo tinkamu pavyzdžiu gyventi).[/quote]

As kalbu ne apie tai kas ka ir kur kaisioja, o apie daug didesne nuodeme-zmogaus puikybe." Koks as svelnus ir pukuotas nes nepasirasau belekam." As taip pat nepasirasu ir nekaisioju toms, kurios belekam pasiraso, bet del to nesijauciu nei dvasingesnis nei moralesnis uz jas. Gyvenimas ismoke nesakyt niekada...

o kur parašyta, kad aš kažkam kažką prikaišioju? Dažniausiai perskaitme tai, ką norime perskatyti, arba pagal tai, kas esame . O mano komentaro vertinimas iš tavo pusės, nepažįstant žmogaus, ar nėra puikybė? Prajuokinai. Tavo žiniai, aš stengiuosi žmonių nevertinti (geras pastebėjimas dėl išpuikimo, nors reikia prisipažinti, nesu šventa ir nevisada pavyksta ). , tačiau sugebu atskirti veiksmą, kuriam nepritariu, nuo pačio žmogaus. O tam kam nepritariu, ir pasakau tiesiai - šviesiai.

Ar tau taip nepatiko mano komentaras, kad suabejojai mano proto pajegumais? Nors savo protu nei trupucio neabejoji, stai kodel as paminejau puikybe. protas gali buti geras tarnas, bet blogas seimininkas. Beje, nieko pries tave neturiu, kartais cia parasau kokia pastaba ir tiek, bet kaip gyventi zmogaus nemokau, nebent pats papraso patarimo.

Nieko tokio, jos labai retai kada tik sutampa

Eilinį kartą prieštarausiu, gali užpildyti kitą - esmė kiek jis leisis ir kiek jam to reikia. Aš santykį matau ir suvokiu iš dualizmo taško - vienas kitą pildom. Perpildom ar nepripildom - vadinasi harmonijos nėra, o iš čia seka ir vienpusis konfliktas, bei vienai šaliai skaudžios pasekmės. O ta riba tarp pofigizmo ir įkyrumo yra individuali, pastangos bet kokiu atveju reikalingos.
Besikartojantis "naujas" yra rutina tik tokiu atveju, kai partnerį laikai mėsgaliu ir daugiau apart tarpukojų niekas nesvarbu. Nedarykim klaidos šioje vietoje ir negretinkim daugumos su mažuma, kuri "liptų" ant visko kas juda. Visi esam individai, visi turim išskirtinių bruožų ar savybių, kurių kituose nerasime. Suprantu pagal ką tamsta lygini, manai jeigu daug partnerių tai tolygų - trakšt, brakšt - kita/kitas, nusistovėjus tokia nuomonė, bet tuo tenkinasi tik labai primityvios asmenybės. Renkiesi pagal savo kriterijus, tad ir tą naują partnerį gali laikyti ypatingu ar pirmuoju - juk tokios pačios(jei toliau nieko nesusikursime) sutikti neįmanoma. Moterys, kaip gėlės - skirtingų įnorių, skirtingų spalvų, skirtingų aromatų, skirtingų žiedų - nevisos mielos vien todėl, kad gėlės, viena graži žiedais - skaudi kvapu, kita graži spalva, bet opi ir etc., tačiau nesigrožėt jomis, tik mūsų pačių praradimas.

"Buti dviese ir jaustis vienisam nera nieko baisiau." sutinku , tačiau savo nuomonę apie vienišumą jau esu išsakęs, pradėkim nuo savęs, kai būdami vieni, nesijausim vieniši, tada ir priekaištai aplinkiniams išnyks.

Kažkas vėlgi kalbėjo apie išsibarstymus o kam gi? Ar yra išvis toks dalykas ir kuo jis pasireiškia? Yra šiaip jau toks vienos iš senųjų civilizacijų genčių mitas, nepamenu tiksliai, bet principe - kasdienis sąveikavimas su kitais žmonėmis mus turtina, o emocinis teigiamas nusiteikimas mūsų atžvilgiu formuoja jungtį, kuri netik juos sieja, bet ir teikia dvasinių jėgų.

Protas yra blogas tarnas tik tada, kai puikybė šeimininkas.

Man patiko. Patiko tai, kad bent kitas zmogus tapo nebe trukdis.
O sia atsakymas:

Išsidrabstyti - nors ir nevisai tinkamai panaudotas žodis šiuo atveju - tai prarasti save, savo esmę. Tau tokie dalykai turbūt negirdėti (priminsiu, elementari psichologija). Nesistebiu, kai paskaičiau tokius kliedesius apie nieką, kvepia užstrigusia paauglyste. Ir tikra nesąmonė, kad nesvarbu su kuo ir kaip bendrauji. Man, pavyzdžiui, net pradeda skaudėti galvą kai tenka pabūti šalia kaikurių žmonių, todėl turiu riboti net iš reikalo su tokiais susitikimo trukmę, arba ką gali duoti žmogus, kuriam niekas neįdomu, niekuo nesidomi apart sekso, alkoholio, tūsų, serialų?

Kažkas vėlgi kalbėjo apie išsibarstymus o kam gi? Ar yra išvis toks dalykas ir kuo jis pasireiškia? Yra šiaip jau toks vienos iš senųjų civilizacijų genčių mitas, nepamenu tiksliai, bet principe - kasdienis sąveikavimas su kitais žmonėmis mus turtina, o emocinis teigiamas nusiteikimas mūsų atžvilgiu formuoja jungtį, kuri netik juos sieja, bet ir teikia dvasinių jėgų.[/quote]
Nuolatinė partnerių kaita, arba nesibaiginti vis kita - jausmus padalina -vienam daugiau, kitam mažiau, taip prarandama galimybė siekti ir auginti tą vieną, didelį jausmą..
Kasdieninis sąveikavimas turtina, tačiau jis ir yra neišvengiamas. Tik paskui taip gera pabūti be jokio sąveikavimo, pačiam su savim, tas irgi turtina kitaip.

"arba ką gali duoti žmogus, kuriam niekas neįdomu, niekuo nesidomi apart sekso, alkoholio, tūsų, serialų?"
Gali

Yra tokie seno išminčiaus žodiai: tylos išmokau iš plepio, darbštumo - iš tinginio, tiesos iš melagio, tačiau nesu dėkingasd savo mokytojams

Koks pazistamas jausmas.
Mazdaug pries dvylika metu budamas tarp zmoniu pavargdavau.
Pavargdavau nuo tusciu diskusiju apie darbe perskaitytas naujienas. Pavargdavau nuo susitikimu su draugais. Susitikdavau jau zinodamas apie ka kalbesim.
Net patys artimiausi i kitas kalbas nesileisdavo.
Viskas apsiribodavo saugiomis kalbomis. Et kaukes...

Didelis ACIU Dievui, kad parode jog viskas gali buti ir kitaip.