Kam gyventi su žmogum, su kuriuo taip blogai, kad net reikia svetimų žmonių palaikymo? Gal tada reikia susirasti partnerį, su kuriuo galėtum būti savimi ir kuris tau ir pasakytų, kokia tu puiki?
Ar tu norėtum savo partneriui būti tik, tarkim, virėja ir meilužė, o kad savo dvasiniu pasauliu ir išgyvenimais jis dalytųsi su kita moterimi, kuri jį palaikytų ir pripažintų? Ir kaip manai, kiek ilgai tai tęstųsi?
Tas ir yra kad vyksta pasidalinimas savo dvasiniu gyvenimu tarp musu abieju,tik lb daug priestaravimu ir diskusiju, ir gincu. O jie isvargina mus abu.Musu poziuriai lb daznai skiriasi ir nesuprantu ar esminiai tie dalykai ar smulkmenos.Daznai net neprisimenu kita diena del ko gincijomes.