Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą.
25Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo.
26Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės.
27Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’
28Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’.
29Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių.
30Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’ ”.
31Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.
32Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose”.
33Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo”.
34Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo,
35kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”.
36Paleidęs minias, Jėzus parėjo namo. Prie Jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje”.
37Jis jiems atsakė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus.
38Dirva-tai pasaulis. Gera sėkla-karalystės vaikai, o raugės- piktojo vaikai.
39Jas pasėjęs priešas-velnias. Pjūtis-pasaulio pabaiga, o pjovėjai- angelai.
40Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos ugnyje raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje.
41Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius
42ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
43Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti-teklauso!”
44„Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.
45Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų.
46Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”.
47„Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų.
48Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta.
49Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų
50ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.
51Jėzus paklausė jų: „Ar supratote visa tai?” Jie atsakė: „Taip, Viešpatie”.
52Tada Jis jiems tarė: „Todėl kiekvienas Rašto žinovas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų”.
53Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš ten