Yra daug vienišų žmonių, kuriems nieks neturėtų atimti teisės į seksualinę palaimą – pilnatvę. Fizinė neištikimybė arba lytynė abstinencija kažkaip perdaug suabsoliutinama. Ištikimybės samprata priklauso nuo to, koks vyras, kokia moteris ir kokia epocha, ir kas juos sieja šeimoje: turtas, meilė, draugystė, sekas, vaikai, barniai, pykčiai ar neapykanta ir pavydas, ar dar kas nors blogesnio ar geresnio? Išoriškai, pagal viešą informaciją ir bulvarą bei internetą atrodytų, kad seksas moterims ne mažiau svarbus nei vyrams. Susidaro įspūdis, kad joms jo reikia vienodai kaip ir mums. Mano supratimu, jo - to intymumo abiem pusėm reikia vienodai. Jei šeimoje viskas tvarkoj ir yra harmonija bei pasitikėjimas, saugumas ir pagarba bei draugiški papildantys, pamaloninantys, atpalaiduojantys viens kitą gražūs intymūs santykiai – sveikas atpalaiduojantis seksas, tada sutuoktiniai bus ištikimesni ir mokės aptarti visas natūraliai kylančias problemas ir pabodimo sindromą. Bet dažnai taip nėra, todėl trumpalaikis intymus ryšys su kitu žmogumi, manau, nėra blogis ir jokia išdavystė, kai nėra kitos išeities, kai savo sutuoktinio supratingumo ar pritarimo gali ir nesulaukti, kaip ir tos didžiosios įsivaizduojamosios meilės gali nesulaukti per visą savo gyvenimą taip pat, kai metai lekia kulversčiais, kai jaunystė pralekia labai greitai. Šiaip, tai turtas yra stabilumo šeimoje garantas, todėl akylai sekamas partneris, kad tas turtas nenuplauktų kitur. Turto pagrindu sukurtos šeimos yra stipriausios ir stabiliausios, bet ir pykčiai bei muštynės aršiausi. Turtingos poros turi meilužių, bet jokiu būdu niekada neišsiskirs, na, bent taip lengvai, kaip beturčiai. Bet Lietuvoje daugiau nei pusė šeimų yra iširusios, gražus intymus gyvenimas sugriuvęs. Daug yra labai nelaimingų žmonių. Per daug jau pas mus tokių, tikrai. Mes esme žmonės. Ir ta suabsoliutinta fizinė ištikimybė arba lytynė abstinencija yra muilo burbulas. Moteris kaip ir vyras ieško savo ir kito žmogaus vertybių, pojūčių ir savybių, papildymo, savęs pamaloninimo, kūno palepinimo – gero sekso taip pat, kad pasijaustų gerai ir atsipalaiduotų - įžemintų save. Juk dažnai ir ta vadinamoji didžioji meilė santuokoje būna neištikima. Kam tas melas ir apgaulė vardan ko? Aš žinau, kad taip nutinka ir ant savo žmonos nelabai pykčiau, nes ir pats nešventas, o be to gerai žinau, kad taip nutinka karts nuo karto daugumai žmonių. Svarbu, kad tai nutiktų su savęs vertu ir be kvailų pasėkmių, ir ne su kokiu tai pašlemėku, kaip neretai labai padorios moteriškės ir nusideda, manydamos, kad jos sutuoktinis toks žioplas, todėl niekas apie tai nesužinos. O jei tarp žmonos ir vyro yra darna ir supratingumas bei papildymas, to gali ir nenutikti, bet pabodimo sindromas vis vien ištinka beveik visus. Manau, kad tą suabsoliutintą fizinę neištikimybę nuplauna lygiaverčių “nusidėjelių” pirmas pipi po jos nutikimo ir niekas nesugriūva, o rutina ir neigiama, griaunanti įtampa, pyktis atsitraukia. Argi tai yra blogis? Argi tą susikaupusį pyktį, nepasitenkinimą reikia saugot ir kankintis? Ar geriau jį įžeminti - nukenksminti neigiamas emocijas ir vidinį nerimą, savigraužą. Ir kas čia tokie jau taip galėtų smerkti už tai?
