per velai supratau kad myliu

Atrodo jog palaidojau kazka, tik be karsto...
Viskas buvo tobula, bet veliau pasiruosimas vestuvems, itampa, prasidejo abejones. 3 men pries vestuves nusprendem atideti.
Pykomes, buvau jautri ir irzli. Abu isdydus.Bet rasinedavo man nuolat.As kartais bandziau taikytis, bet jis sakydavo nezinau. Po 3 menesiu atvaziavo paiti daiktu. Pasakiau kad supratau, jog myliu, jog negalesiu su kuo nors kitu buti. o jis pasirodo turi kita, vyresne uz mane 8 metais. sako, jog su aj nera toks laimingas. bet ji ramesne, ji neturi kaprizu...dabar liko tik begalinis skausmas,tik dabar supratau kaip ji myliu...kaip man truks jo seimos gyvenime...planavom vaika artimiausiu metu, visa gyvenima buvom suplanave. zinau kad pati kalta, bet galvojau kad man iseis ji pamirsti. bet kaip iveikti ta skausma?kaip istrinti meile is sirdies?

niekas čia nekaltas, nesusigyvenot ir gerai, kad išsiskyrėt, o tai dar tąsytumėtės, tąsytumėtės su vedybom visokiom ir tt, žiūrėkit ne kaip į praradimą, o kaip į patirtį....

Aciu Rudnosiuk. kuo daugaiu tokiu protingu zodziu isgirsiu, tuo greiciau isgysiu.

net jei ir nelabai mylint, išsiskiriant skausmas išlieka... juolab, jog kita pusė jau kažką turi. net jei tai ne skausmas dėl prarastos meilės, tai bent jau didelė didelė nuoskauda...
viskas pamažu nurims.

praeis kiek laiko ir užsimirš... pradėk nuo naujų pažinčių, kad būtų lengviau;)
na, o šiaip, tik praradus įvertini ir supranti kiek tai buvo svarbu;)

Ir kodel tu cia visa tokia mylinti uzsiregistravai? Kiti vyrai tau raso laiskus, bando su tavim susipazint, o tu kita myli pasirodo. Kaip suprast??

Zinau kad jis nera man skirtas, jeigu jau issiskyrem. Todel ieskau savo gyvenimo antros puses. Tam vyrui manau labai pasiseks,nes tokie isgyvenimai daug ka padeda suprasti, ir kitaip viska vertinti. Kuo anksciau ji rasiu, tuo greiciau manau praeis sitas skausmas. Argi blogai darau? Ar geriau man ligonineje paguleti, o tik po metu pradeti bendrauti su vaikinais?

istorija verta muilo operos

Prieš pradėdama kurti ateities planus, susidėliok taškus praeityje....kitaip nieko nebus. Skubėjimas šioje situacijoje tikrai ne pats geriausias sprendimas

Gal čia taip tik iš mano pilies taip atrodo, bet kažkaip labai lengvai išsiskyrėt. Ruošėtės vestuvėms, viską buvot suplanavę, vaikeliuką stebukliuką planavot ir...trijų mėnesių (na gal penkių) užteko, kad jis susiratsų kitą? O tau neužteko bent kiek pasikeisti pačiai, išmokti bent suprasti savo kaprizus?
Ar tai ką jauti yra meilė, manau suprasi vėliau - dabar gali būti "tikrasis didysis lietuviškas" jausmas vadinams keliais vardais "labai gaila savęs" (auka) ir "aš neturiu, bet ir kitam neduosiu" (lietuviškas gobšumas) ir .. na manau forumiečiai pasufleruos dar ne vieną.

o kam meilę trinti iš širdies? Juk meilė graži, švari ir ji pakylėja. Meilė, o ne savininkiškumas, ar tarno ir ponios santykiai...
Saugok tą grožį, o pati mokykis iš savo kaprizų pasekmių, iš savo nesusivaldymo ir dar tik pati žinai kokių neteisingų ar nepadarytų žingsnių. Dėl mylimo žmogaus galima ir pačiai keistis (proto ribose - juk nesulaužysi savęs, kad tik būtum su žmogumi), galima ir nuoširdžiai pakviesti sugrįžti ir bandyti viską iš naujo ir kitaip ... ypač, kai ir kitas žmogus stengiasi ir dėl tavęs ir dėl abiejų
Praeik per liūdesį, neužkrauk jo kitam ir nekartok savo klaidų. Gyvenk, ieškok užsiėmimų, kurie kol kas neprimintų jūsų buvimo kartu... ir... laikas visagalis