Ačiū, Iewule už protingas, gražias mintis. Su Jumis pilnai sutinku. Ir prie Jūsų minčių noriu pridėti iš savo gyvenimo.
Aš Ją pirmą kart išvydau prieš 34 metus, auditorijoje, per paruošiamuosius kursus prieš stojamuosius egzaminus į institutą.Tiesiog kaip indų filme – susitiko žvilgsniai ir aš ją įsimilėjau ir tebemyliu. Ji labai graži. Ji įspūdinga. Ji pasaulyje vienintelė. Tada aš neišdrįsau prie jos prieiti, pakalbinti… tik ją sekiojau žvilgsniu… Įstojus į institutą, jau pirmoj paskaitoj, kuri buvo bendra 6-iom grupėm, aš vėl Ją pamačiau ir vėl susitiko mūsų žvilgsniai, kurie nesiliovė visus penkerius metus. Tos bendros paskaitos man buvo dangiška palaima. Aš jų labai, labai laukdavau…. O 1977 m. vasarą lemtis mus suvedė pabūti viename statybiniame būryje. Ir vėl žvilgsniai, žvilgsniai… Tiesa, susitikę šį tą kalbėdavom, per šokius pašokdindavau. Ji buvo nuostabi. Pastebėjau, kad meilės žvilgsniais ją varstė ne vienas vaikinas, o drąsesni siūlė draugystę… Paskutinę vakarą statybiniame būryje buvo vakaronė. Buvo jau vidurnaktis. Šokant, aš Ją pakviečiau eiti pasivaikščioti. Ji atsisakė, o aš padėkodamas jai už šokį dar suburbėjau: Jūs merginos visos tokios. Tuojau pasigedau, kad jos nebėra nei šokių salėj nei merginų miegamajame. Išbėgęs į lauką, pamačiau šešėlį slenkantį gatve. Pasivijau, žiūriu Ji. Ėjom kartu tylėdami kokį kilometrą, kai praėjom miestelį, atsisėdom pagriovį. Aš jai prisipažinau meilėje. Ji verkė. Norėjau ją pabučiuot, bet ji nusisuko, sakydama, nereikia. Nesupratau jos ašarų priežąsties, bet jaučiau Jos kančią… nežinau kodėl, bet išėjo tokia kalba, kad iš jos ištraukiau pasižadėjimą “kas bebūtų iš gyvenimo ji savo noru neišeis”… Šiek tiek pasidėję, ėjom atgalios, tik prieš stovyklavietę, ji paprašė atsilikti,, kad mudu niekas nepastebėtų kartu…
Man nesistengiant kažkas suteikdavo galimybę vis pamatyti Jos naujus draugus, gerbėjus. Aš jiem pavydėdavau… Baigiant institutą ji ištekėjo. Aš jos išsirinktąjį iš matymo pažinojau, buvo vienu kursu viresnis, aukštas geraširdis žmogus. Skaudu buvo, bet mintimis linkėjau laimės abiem. Po jos vedybų,susitikus auditorijoj, šį tą kalbėdavom, ji buvo linksmesnė…
Ir dabar aš Ją regiu sapnuose, aš Jos ieškau akimis miniose, o kai pagalvoju apie ją – didelis jaudulys apima širdį, nutirpsta kojos ir rankos. Tur būt ir mirties patale aš galvosiu tik apie ją, nors turiu mylimą žmoną ir tris gerus vaikus. (Girdėjau ir jų šeima užaugino tris)
