dainelė: Patarti čia nepatarsi taip paprastai.
Kai lankiausi pas psichologę - o lankiausi ilgai (mano tėvų šeima irgi problemiška), vienąkart ji pasiūlė man užimti mano mamos vietą/vaidmenį, o ji užėmė mano vietą.
Net nuostabu buvo, kaip ėmiau tikrai savo mamos akimis žiūrėti ir ją tardyti, priekaištauti ir pan. Bet nepavyko nieko išgauti ir kitaip paveikti, nes ji visai kitaip elgėsi, nei aš.
Ir aš namie taip ėmiau elgtis, kaip ją mačiau darant. Kai mano reakcijos pasikeitė, namiškiai netrukus ėmė elgtis kitaip. Juk jie nėra blogi žmonės, tiesiog įsisukę į destruktyvų bendravimo stilių, kurį neretai galima nukenksminti. Bet ne visada.
Dar viena blogybė iš tokių, kaip autorės aprašyti, tėvų šeimos santykių - jie dažnai (visai to nenorint) pernešami ir į savo šeimą, vyrą renkantis panašų į tėvą ir imant elgtis kaip motina.
Kai santykiai normalizuojasi, tėvus gerbti tampa lengviau.
Kiesux, anksti nuo tėvų nutolai,- o kai toli, daug lengviau mylėti (nes ilgiesi) ir gerbti.
Sunkiausia mylėti namiškius, kurie nuolatos yra čia pat, netobuli, priekaištauja, po kojom painiojasi, erzina savo įpročiais, įgrista...
Svarstau: ir vyras, jei jis atsiranda, ilgainiui tampa tokiu namiškiu. Va ir mylėk tada.
Bet aš - už ištikimybę ir mokymąsi gyventi drauge iki mirties.
(Kol kas - tik teoriškai
Kai lankiausi pas psichologę - o lankiausi ilgai (mano tėvų šeima irgi problemiška), vienąkart ji pasiūlė man užimti mano mamos vietą/vaidmenį, o ji užėmė mano vietą.
Net nuostabu buvo, kaip ėmiau tikrai savo mamos akimis žiūrėti ir ją tardyti, priekaištauti ir pan. Bet nepavyko nieko išgauti ir kitaip paveikti, nes ji visai kitaip elgėsi, nei aš.
Ir aš namie taip ėmiau elgtis, kaip ją mačiau darant. Kai mano reakcijos pasikeitė, namiškiai netrukus ėmė elgtis kitaip. Juk jie nėra blogi žmonės, tiesiog įsisukę į destruktyvų bendravimo stilių, kurį neretai galima nukenksminti. Bet ne visada.
Dar viena blogybė iš tokių, kaip autorės aprašyti, tėvų šeimos santykių - jie dažnai (visai to nenorint) pernešami ir į savo šeimą, vyrą renkantis panašų į tėvą ir imant elgtis kaip motina.
Kai santykiai normalizuojasi, tėvus gerbti tampa lengviau.
Kiesux, anksti nuo tėvų nutolai,- o kai toli, daug lengviau mylėti (nes ilgiesi) ir gerbti.
Sunkiausia mylėti namiškius, kurie nuolatos yra čia pat, netobuli, priekaištauja, po kojom painiojasi, erzina savo įpročiais, įgrista...
Svarstau: ir vyras, jei jis atsiranda, ilgainiui tampa tokiu namiškiu. Va ir mylėk tada.
Bet aš - už ištikimybę ir mokymąsi gyventi drauge iki mirties.
(Kol kas - tik teoriškai
ne mano vieno tokia nuomonė skaityk. Kiekvieno žmogaus auklėjimas tai individualus dalykas. Kiekvienoje šeimoje kitokios problemos. Papartynai, tėvas esi savo atžalos, o čia rašo ne tavo atžala. Auklėjai taip pat ne tu. Taip, kad patilėk.
Kaip pavyzdį imu. Nepamenu pavardžių. Bet pamenu kai vaikas užaugintas normalioje šeimoje sušaudė savo tėvus. Nori diskutuoti.
Jei bent kiek būtum ragavęs žmogaus psichologijos absurdu nerašinėtum. Kengūros matai, daryt nereikėjo. Mokslus lai baigia. Žmogus meilės iš tėvų ilgisi.
swx