Nekenčiu savo šeimos

Is pradziu galvojau aiskinti kazka:) bet persigalvojau nes esu tikras, kad ir ka besakyciau neitiksiu :D tau atrodo, kad meluoju tavo reikalas, man atrodo klaidinkai interpretuoji mane ir tiek, nes kaip sakiau kiekvienas apie save sprendzia pagal savo sugedimo laipsni...

Eik vasarą dirbt. Užsidirbk pinigų, duok kyšį(jei dėl kokių nors priežasčių negali jo gaut teisėtais būdais)(dar priburk ką nors, apie savo sunkų gyvenimą) ir eik gyvent į studentų bendrabutį. Susirask darbą šeštadieniais. Pragyvensi. Užtat gyvenimas pasidarys šimtą kartų mielesnis, kai sėdėsi ant savo šiknos.

dainele kiek tau metu?

Kovo pabaigoje bus 42. O ką?

Svarbiausia išmokti priimti save, pamilti save. Kiti elgisai su mumis taip, kaip mes patys apie save galvojame, nors nenorime to karatasi pripažinti. savigarba, pasitikėjima savimi ir aplinkinius verčia taip su mumis elgtis.
Pabėgsi iš namų, pradės taip elgtis kaimynai bendrabutyje, bendradarbiai ar pan. Pamilk save, pritark sau, pasitikėk savimi ir kitais.
Aš pati patyriau ankstyvoje jaunystėje, kad atsiribojima snieko nekeičia. Keistis galiu tik pati. Aplinka pati prisitaiko .

a vat as irgi nekenciau savo seimos. net prisiminti nesinori, kaip buvo nusispjaut i mano asmenine erdve, i mano privacius reikalus, i kambari buvo einama nesibeldus, knisamasi po daiktus ir kai paklausdavau, kodel mama taip elgiasi, ji isversdavo akis ir sakydavo: "o ka as blogo padariau?", o tevas replikuodavo, kad cia mano nieko nera, cia - ju namai, ir kol gyvenu su jais, tol bus ju tvarka.

viskas pasikeite, kai issikrausciau i nuomojama buta (man buvo 23). anei kas po mano smutkes kuiciasi, anei i spinta lenda, anei rytais zadina ar dar ka. ir santykiai normalizavosi (tfu tfu tfu). tai pas mane i svecius atvaziuoja, tai as kai kada nuvaziuoju ir gyvenam laimingi po atskirais stogais.

sunku ant savo siknos... mokesciai, nuoma, lizingas - bet cia mano gyvenimas. taip kad reikia arba atkenteti, arba daryti isvadas.

hau

Little,

Vargse tu mergaite, uzjauciu tave is visos sirdies. Mano patarimas kaip ir buvo jau vienas cia - visais imanomais budais stengtis istrukti is sitos seimos. Reikia begti neatsigrezus nuo tokiu zmoniu, kurie smugdo.. nesvarbu, ar jie pazistami, ar seimos nariai. Bus sunku, bet zinai, yra labai geras posakis, "kas musu nesuzlugdo, padaro mus stipresniais". Matau, kad nekvaila esi mergaite, nori ramybes ir nuosirdziu santykiu. Beje, tuo paciu turetum suprasti, kad tu nesi nenormali, nemyledama tokiu zmoniu. Taip jau kartais pasitaiko. Pvz as, irgi esu kitokia, nei mano mama, visuomet turiu jai aiskintis, kodel noriu daryti vienaip ar kitaip (tiesa, dabar jau esu vyresne, ir nors gyvenu su tevais, nustojau aiskintis, ne jusu mazdaug reikalas). As nustojau krepti demesi i pastovius priekaistus, as zinok paprasciausiai "suvalgiau tai" - priimiau kaip paprasta elementaru dalyka, kuris yra kvailas, nereiksmingas.. pabandyk, pavyks. Uzsiimk savo reikalais, kurkis pamazu savo pasauleli ir pasistenk suprasti "momento mori.." Beje, kai isvaziuosi gyventi toliau nuo tevu, susirasi sau koki studenta faina , issinuomosit buta kartu , santykiai su tevais pasikeis, tu busi atskira planeta tau nereikes su jais kalbeti apie savo buitinius sprendimus, o seses, palaikysi rysi ir tiek, pazistu daug seimu, kurioje santykiai tarp broliu seseru yra tiesiog nepakenciami. Zinai, asmeniskai manyje, biologinis rysis neuzima didelio jausmo, labai daznai nutinka taip, kad atsiranda visai svetimo rysio, bet daug artimesni zmones gyvenime nei pirmine seima.. tai antrine seima, draugai. Nesisielok, pamatysi, su laiku tu pati viska isspresi. Laikykis!

uzjauciu tave. bet turiu tik viena patarima, tik nebek kur akis ziuri, nesusidek su netinkamu zmogum vien tam, kad istruktum.bendrabucio neduoda kai tame mieste gyveni, sita zinau, juk ne vdentais is savo patirties, bet dabar taip krito nuomos kainos, kad jei dirbtum galetum sau leist nuomot, su keliais kitais atudentais, juk ne visi cia tevus turi. as pati nuo 13 dirbu,ir visus studiju laikus VU dirbau. aisku dabar turbut su darbu irgi sunku. neliudek. svarbu noret

pagalvok kaip jaustumeis jei ju nebutu..
ar jie tikrai tokie blogi ..
nesuprantu tokiu vaiku...gi pati busi mama...ar nebutu skaudu jei tavo dukra taip galvotu ..po to kai ja pagimdysi..maitinsi..keisi pampersus..laikysi ja savo spinduleliu...
palaidosi savo tevus tu viena diena tai geriau jos mylek kol turi laiko..

kai knysa tie protingieji , kurie sako "va palaidosi zinosi". gal jie nezino kaip buna ne visi tievai tokie geri kaip jusu ADRIANA buvo, net turbut neisivaizduojat ka kai kuriems vaikams iskest tenka. o psichologinis smurtas ne kuo maziau baisus nei fizinis. siaip nepatarciau vertint kitu, nes nezinot kokia gali buti situacija. turbut visi atsimenam kaip paauglysteje mum mokytojai sakydavo, kai iseisi is mokyklos tai gailiesis. tai va ne vienos dienos nepasigailejau mokykla uzbaigus ir grizti ten ne uz ka nesutikciau