Nekenčiu savo šeimos

Uzjauciu mergina! Ir nereikia cia Kiesux vapeti nesamoniu, kad tevai dazniausiai nekalti..Buan labai nevykusiu tevu-juk jie tik zmones, ne dievai. Todel nuo tokiu reikia kuo greiciau atsiriboti, kol nepatikejai, kad esi nevykele ir nepradejai taip elgtis..
Zinau, kad tokie tevai veliau ir seimas sugriauna, jei nuo ju laiku neatsikabini! Reikia nustatyti ribas, kiek jie gali kistis, o toliau-vien tavo asmeninis gyvenimas. Sekmes Tau!

Kiesux cia ziauriai ir arogantiskai pasnekejo, tipo zinovas visu problemu kaip visada + ta ciniska sypsenele gal jau laikas isimt/pakeist ? Autore beveik suprantu, bet patariu nesimaitinti iliuzijom, kad greitai iseisi is namu, nebent turi santaupu ir tiksliai zinai, kur eisi, is ko gyvensi ir kaip issilaikysi. Arba kas trukdo iseiti jau dabar?
Dainele, tai prasom patark mergaitei, kaip padaryti, kad artimieji nelistu, nes dabar tik pasigyrei ir kaip sakoma, aciu uz tai?

Esi jau didelė mergaitė.Gali mokytis ir dirbti o ne tik verkšlenti.Aš iš namų išėjau 16-os ir neprapuoliau.Tau jau 20,nuspręsk pagaliau ko nori.O jei bijai,kad bus sunkiau,nei dabar,tada kentėk kol baigsi mokslus.V.

Kiesux, sprendimai, kurie tinka tvirto charakterio vyrui kaip tu, nevisada tinka nedrąsiai merginai kaip little. Tavo žinutėse apie santykius su šeima dar mažiau informacijos nei pas little, tad sunku pasakyti, kiek tavo patirtis apskritai tinka jai.

Tu sakai, kad tau nepakanka informacijos? Tai nerašinėk bele ko, ir paprašyk, kad situaciją apibūdintų kokrečiau. Nes kitaip ir gaunasi arogancija.

As ir nesakau, kad tinka. Apskritai temose, kur neturiu ka parasyti ir nerasau :) Sakai man nerasyt? O gal zmogui tikrai reikia patarimu, o as gal ir galeciau kazka patarti, jei zinociau daugiau apie autores situacija, todel ir rasau, ir prasau, jog papasakotu kazka konkretaus, na sakykit, ka norit as norejime padeti arogancijos nematau... cia gal kiekvienas sprendzia pagal savo sugedimo laipsni?

Belenko nerasineju, tiesiog issakiau savo nuomone, kuria turiu susidares is savo gyvenimo patirties, bet tuo paciu pabreziau, kad siuo atveju tai nebutinai turi galioti ir paprasiau pakomentuoti daugiau. O jei zmones pasakaito tik pirma puse sakinio, tai kam tada tokiem zmonem rasineti? jie tada atrodo maziau arogantiski kai sprendzia is puse sakinio, o ne is pastraipos?

Bijau, kad teks pakentėti, kol baigsiu mokslus. Mokytis sunku, neišeitų dar ir dirbti, dėstytojai pas mus tokių dalykų netoleruoja. Todėl dabar nėra pinigų išeiti. Dirbu vasaromis, taupausi po truputį, kai turėsiu pastovų darbą iškart išsikraustysiu.

Nelabai yra ką plačiau pasakoti. Tiesiog visi šeimoje tokio būdo, kad pjaunasi, rėkia, netolerantiški kitiems. Priežasčių tam yra visokių. Motinai atrodo, kad tėvas jai gyvenimą sugadino. Seserys nori mane kuo greičiau iš namų išgrūsti, kad nereiktų kambariu dalintis. Tiesiog gyvenu kaip karo lauke.

Tavo pirma žinutė šioje temoje - pusė velnio. Tonas nedraugiškas, todėl pusė jos naudos dingsta. Tačiau antroje prirašei dalykų dalinai į temą, bet nors rašai apskritai, susidaro įspūdis, kad taikai autorės situacijai. Todėl ir skamba ta žinutė arogantiškai, o ne kaip bandymas padėti.

Nesakau, kad tavo mintys blogos ir netikusios, tiesiog dažnai forma nulemia tai, kaip jos bus priimtos.

Meluoji, kai sakai, kad nerašai, kai neturi ką parašyti. Pažiūrėk į savo naujausią žinutę (http://www.darnipora.lt/forumas/bendravimo-patarimai-ir-patirtis/internetines-pazintys/melagingi-pasimatymai-1015-2.html#24). Ką tu čia parašei tokio vertingo, ką būtinai reikėjo išsakyti?

Situacija istiesu sudetinga,geriau butu kuo greiciau atsiriboti nuo zmoniu,kurie traukia zemyn,deja,gyvename skurdziu salyje,kur jaunas zmogus negali lengvai isigyti atskiro busto,kur netrukdomas kurtu savo erdve...As irgi turiu problematiskus santykius su tevais, kur nebuvo nei pagarbos,nei elementarios bendravimo kulturos,tik jegos ir valdzios demonstravimas,todel kelias tik vienas -planuoti savo gyvenima taip,kad butum nepriklausoma ir pati valdytum savo gyvenima,nes tevu tikrai nepakeisi,ypac su jais gyvendama.As kartais bandau su jais bendrauti su humoru,tiesiog graziai pasisaipau is ju noro visur kistis,mane kritikuoti ir t.t.,tiesiog nusijuokiu ir sakau,taip taip mama,zinok taip ir yra kaip tu sakai...

Patarti čia nepatarsi taip paprastai.

Kai lankiausi pas psichologę - o lankiausi ilgai (mano tėvų šeima irgi problemiška), vienąkart ji pasiūlė man užimti mano mamos vietą/vaidmenį, o ji užėmė mano vietą.
Net nuostabu buvo, kaip ėmiau tikrai savo mamos akimis žiūrėti ir ją tardyti, priekaištauti ir pan. Bet nepavyko nieko išgauti ir kitaip paveikti, nes ji visai kitaip elgėsi, nei aš.
Ir aš namie taip ėmiau elgtis, kaip ją mačiau darant. Kai mano reakcijos pasikeitė, namiškiai netrukus ėmė elgtis kitaip. Juk jie nėra blogi žmonės, tiesiog įsisukę į destruktyvų bendravimo stilių, kurį neretai galima nukenksminti. Bet ne visada.

Dar viena blogybė iš tokių, kaip autorės aprašyti, tėvų šeimos santykių - jie dažnai (visai to nenorint) pernešami ir į savo šeimą, vyrą renkantis panašų į tėvą ir imant elgtis kaip motina.

Kai santykiai normalizuojasi, tėvus gerbti tampa lengviau.
Kiesux, anksti nuo tėvų nutolai,- o kai toli, daug lengviau mylėti (nes ilgiesi) ir gerbti.
Sunkiausia mylėti namiškius, kurie nuolatos yra čia pat, netobuli, priekaištauja, po kojom painiojasi, erzina savo įpročiais, įgrista...
Svarstau: ir vyras, jei jis atsiranda, ilgainiui tampa tokiu namiškiu. Va ir mylėk tada.
Bet aš - už ištikimybę ir mokymąsi gyventi drauge iki mirties.
(Kol kas - tik teoriškai :)