Mieloji,
puikiai tave suprantu. Kai pastojau - man trūko mėnesio iki 18-o gimtadienio. Sprendimas, kad gimdysiu buvo mano ir tik mano, tėvai ilgai darę spaudimą nutraukti nėštumą, susitaikė ir padėjo, šiandien anūkas - didžiausias jų džiaugsmas, tėvelį jo pasirinkimu paleidom eiti savais keliais. Visos tos kalbos, kad liksi be jaunystės, profesijos ir visą gyvenimą skursi, manęs neišgąsdino. Šiandien turiu viską - prestižinę profesiją, ne vieną aukštąjį, puikų darbą, mylinčią šeimą ir svarbiausia - nuostabų sūnų, kuris ūgiu seniai lenkia mane. Visus vargus,pažeminimą ir skaumą pamiršau su augančio kūdikio juoku. Šiandien jam 15 metų ir aš tikrai tvirtai galiu pasakyti - jeigu tada nebūčiau buvusi stipri, šiandien manęs tikraisiai nebebūtų - savigrauža ir kaltės jausmas būtų nuvaręs į bedugnę. O motyvas, kad atsakau ne tik už save - padėjo išskleisti sparnus daug plačiau. Džiaukis, kad jį turėsi, kad turi tėvelius, kad turi proto, drąsos ir svarbiausia - gerą širdį. Nekreipk dėmesio į jokias apkalbas ir gąsdinimus. Didžiausios vertybės - išlikti sąžiningu sau ir sugebėti atlikti savo pareigą iki galo, o ne pabėgti nuo atsakomybės. Kada nors tavo vaikinui bus labai gėda dėl tokio poelgio. Stiprybės tau ir vaikučiui. Manau, pasirinkai teisingai.