Kaip išgyventi išsiskyrimą?

o kodėl turėčiau?

Nesakau, kad turetum, bet manau tai butu idomiau negu negatyviai atsakinet i kiekviena mano posta

O siaip tai tikrai nezinau kuo tau uzkliuvau , bet nematau prasmes pyktis, jeigu musu nuomones ir issiskyria taigi ne pasaulio pabaiga, tik matai as taves neizeidineju. O mandagiai atsakyti visada galima Tad jei nuspresi pasidalinti savo istorija mielai pasiklausysiu, bet jei ne tai cia tavo pasirinkimas, manau atsiras ir kitu mozniu kurie nores pasipasakot

Na, siuo metu ir as jau savaite kaip issiskiriau su savo vyruku, draugavome 3 metus. Ir vel tie 3 metai, per kuriuos meile nublanksta. Pas mus ji nublanko, nes prislege buitiniai-finansiniai reikalai, kuriuos abu nepajegus isspresti. Mat jis sako as turiu spresti savus, o jis savus. O is tikruju jei mes pora, turime spresti kartu. Jis nesutinka. Taip vyko skirybos. Bet tokios keistos, jis tik nutrauke tel. pokalbi inirses ir nusivyles gal. Jokio aiskumo, taip buvo kelis kartus anksciau, bet jis visada paskambindavo pirmas arba retkarciais as. Dabar abu tylime, zinau kad as tylesiu, nes buvau teisi. Keista, nei pakarta nei paleista. Ir ka galvoti? Kaip suzinoti jam nepaskambinus? Gal netycia susitikti? Nes nezinau ka toliau daryti, noriu aiskumo ar skiraimes ar vel bandom laime.

Na as pritariu kad jei esate pora tai turi abu spresti rupescius o ne atskirai. Bet manau pasneketi tikrai butu verta, galbut jei jis visad imdavosi iniciatyvos ir po susipykimu paskambindavo sykart tu pamegink? manau suo atveju geriausia atvirumas, tiesiog taip jam ir pasakyk kad nori aiskumo, ar skiriates ar sprendziat problemas. Ir paziurek kaip jis reaguos ar nores pasneket ir issiaiskint, o jei nenores nieko aiskintis tai manau geriausia duot ramybe kuriam laikui, gal dar supykes ar nusivyles ir reik laiko viska apgalvot. Ko gero pykciui ar nusivylimui praejus ir pats nores issiaiskint iki galo ir sudet visus taskus. Aisku tai tavo zmogus tai tu turbut geriau zinai kaip prie jo priieit, bet del savo pacios ramybes siulau pasneket jei tik yra galimybe.

Kai as skyriausi su saviskiu man irgi buvo sunku suprast jo motyvus tiksliai, nes ne iskart jis buvo atviras, bet galiausiai kai abu isssisnekejom palengvejo ir man ir jam, dabar sutariam draugiskai be pykciu nuoskaudu nebelaikau nei as nei jis. Tai gal kartais kai zmones skirtingi ir jiem kaip porai nebepakeliui galima bent palaikyti draugiska rysi ( zinoma jei tik yra noras). Manau 3 metu kartu vistiek brangini ta zmogu ir nesinori pasukt savo keliais palikus daug klaustuku. Papasakok kaipo seksis. Linkiu sekmes.

Aciu Svetele, tavo protingi patarimai. Tik as pirma neskambinsiu, nes pastaciau jam salyga, o ji buvo butina, nes tai labai svarbu man ir manau jam irgi. Nezinau ar jis ja pildo ar uzsispyre, todel neskambinsiu is paskutiniuju. Bet tikiu kad kazkaip susidelios likimas ir mes pasikalbesime. Tik va su juo sunku kalbeti, jis moka issisukti ir kalba ne apie esme... Tau irgi susidelios su tuo vaikinu, daryk ka sumanei, ir kas bus tai ir bus tavo sekme. Jei ne tavo zmogus, tai ir gerai kad nepradeta su juo draugyste, maziau nusivilimu. Jei tavo, tai nuo taves niekusr nedings. Sekmes tau. Pasipasakokim kas toliau vyks .

Tipinės barakudos peizalionės. Ką, nesutiko bachūras tavo būsto paskolos išmokėt, nupirkt naujo bemso ir kailinių? Vaikeli, neteršk normalių moterų vardo. Kiek puikių moterų yra, kurios pačios užsidirba, yra išsilavinusios, protingos ir finansinių rūpesčių NETURI.

Luzerio ir bomzo komentaras, sprendi pagal save. Nei paskolos nei bemso nei kitokio sudo man nereikejo is jo. Priesingai, jis norejo kad as is savo kuklios algos buta nuomuociausi,o jis tik ateitu, skaniai mano pagaminta pavalgytu ir... Aisku dabar? Sekmes ieskoti be finansiniu trukumu moteru Ziurek tik kad su kitokiais neatrastum.

Bendrakeleivių" renkamą mišrią grupę pradėjau lankyti, kai dar nebuvau išsiskyręs. Skyrybų metu gyvenimo kokybė labai keičiasi. Ką tik buvo šeima, nusistovėję ryšiai tarp šeimos narių ir aplinkinių, ir staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Imi neatpažinti pats savęs, nuolat klausinėji, kas atsitiko, kodėl tai atsitiko man. Imi sielotis, jausti kaltę, kad nesugebėjai įveikti krizės, išlaikyti šeimos, apsaugoti nuo skausmo vaikų...apninka nepilnavertiškumo jausmas. Įkrito į širdį grupėje ištarti žodžiai, kurių niekada neužmirštu: „Nežiūrėk į tai, kas griūva. Matyk, kas lieka. Jei manai, kad neliko nieko, gedėk, o laikui atėjus, pradėk valyti griuvėsius. Nes po jais auga žolė, kuriai reikia šviesos..."
Jei trumpai, galiu pasakyti viena: man darbas grupėje padėjo. Gyju. Negyja tie, kurie netiki, jog po griuvėsiais auga žolė.
Remigijus

Po skyrybų aš labai aiškiai pajutau, kad visai nebeturiu savęs ar esu tiesiog save „pametusi". Būtent tada, kai tai suvokiau, atsirado viltis, kuri ėmė vesti tikrąja kryptimi. Dievas davė man tai, ko tokioje situacijoje labiausiai reikėjo - atvirumą Jam ir tikėjimą, kad Jis tikrai išves iš aklavietės, tik reikia atsiliepti ir eiti. Džiaugsmo ir gyvybės plotai augo, plėtėsi, iš akimirkų virto minutėmis, valandomis ir dienomis, savaitėmis... Pamažu tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Šis kelias man pačiai netikėtai ir neplanuotai išvedė mane iš tamsos ir atstatė.
Daiva

„Bendrakeleivių" kvietimą atvykti į skyrybas išgyvenančių vyrų grupę perskaičiau, prisipažinsiu, šiek tiek ironiškai. Maniau, kad tik silpni ir nevisavertiškumo kompleksą turintys vyrai galėtų guostis vienas kitam, dargi klausant kokiai nors jaunai psichologei ir kunigui, kuris, aišku, apskritai nieko neišmano apie šeimą. Bet kažkodėl nuėjau ir jau nuo pirmojo susitikimo visas mano priešiškumas išnyko. Pamačiau normalius, darbingo amžiaus vyrus, kurie dalijosi savo išgyvenimais, nebijodami, kad bus nesuprasti ar pasirodys silpni, nesibaimindami, kad iš jų bus pasišaipyta. Klausydamasis kitų vyrų, supratau, kad mano skausmas nėra išskirtinis ir nesu vienintelis, kuriam nepasisekė. Svarbiausia, kad po tų dešimties susitikimų pagal „Bendrakeleivių" programą pasijutau vėl galįs gyventi ir teigiamai mąstyti. Dabar vėl turiu gyvenimo kryptį ir daug mielų žmonių.
Algimantas

Apie grupę noriu pasakyti, kad per pirmąjį susitikimą atrodė, kad man jos veikiausiai nereikia. Kaip paaiškėjo vėliau, daugumai būna tokia pirma reakcija - kokie mes egocentriški... Greičiausiai tai tam tikra gynybinė reakcija. Išklausius kitų moterų sunkumų atrodė, kad didelės dalies jų aš neturiu, todėl man neverta gaišti laiko kalbantis apie tai, kas pačiai nėra aktualu. Vis dėlto suėmiau save į rankas, nes žinojau, kad pagalba man iš principo reikalinga, ir nutariau pasikliauti pažįstamų rekomendacijomis bei tikėtis gerų dalykų. Žinoma, pačiai kalbėti pasiūlyta tema, analizuoti save tam tikru kampu buvo neabejotinai naudinga - sielovadininkės, psichologė, kunigas savo klausimais ar apmąstymais taip pakreipdavo mano mintį, kaip viena savo apmąstymuose jos nebūčiau pasukusi. Kartais atsiremdavau į neatsakomą klausimą, bet labai greitai pritariau nuostatai, kad svarbiausia išsikelti klausimą, o atsakymas subręsta, anksčiau ar vėliau (kai kurie jų dar neatėjo, o gal ir visai neateis - grupė išmokė to nebijoti). Tačiau kas vykdavo tuo laiku, kai pati nekalbėjau, neanalizavau savęs aktyviuoju būdu, kai grupės užsiėmimą vedančiųjų dėmesys būdavo nukreiptas į kitas? Pradžioje atrodė, kad tai yra neproduktyvus laikas. Paskui supratau, kad suvokti save kitų kontekste ir patirti bendrystę yra didžiulė dovana. Net primityvusis palyginimas kai kuriuo momentu gali suteikti paramą - kartais išklausiusi kitos moters pagalvodavau, na vis dėlto, man nėra taip jau blogai, štai būna ir blogiau, ačiū tau Dieve, kad turiu tokią ir tokią dovaną, ačiū, kad nedavei man tokių ir tokių išbandymų.... Kartais kitai bekalbant atpažindavau savyje problemą, kurios anksčiau nemačiau - tarsi veidrodžio principu (juk yra dalykų, kurių net savo išorėje be atspindžio negali pamatyti)
[url:vv8bnzzy]http://www.bendrakeleiviai.lt/index.php?page=atsiliepimai-5[/url:vv8bnzzy]

As manau vieniem zmonem yra lengviau isgyvent pasidalinant savo patirtimi ir isgyvenimais su nepazystamais, kiti renkasi artimus draugus, treti tiesiog nori pasilikt vieni su savo mintim ir apmastymais. As asmeniskai uz viska kas tau padeda! Man padejo ir artimi draugai ir tiesiog geri pazystami, taciuau issineket reikejo Netgi internetui ir forumam turiu skirt savo padeka nes kai buvo sunkiausia ir nezinojau kur detis paskaicius jog taip jauciuosi ne viena, ir kad visi praeina panasu etapa supratau jog nereikiaq pasiduot ir verta mokytis but laimingam is naujo be to zmogaus. Kad ir kaip likimas keistai kartais pasisuka is savo patirties manau kad tikrai viskas i gera. Tik praejus emociniam sokui ir nustojus gyvent prisiminimais, supratau kad visgi mano santykiai kuriuos taip branginau visgi atnese daugiau liudesio nei dziaugsmo tiek man teik buvusiajm... Tik neseniai pradejau is naujo dziaugtis mazais ir dideliais dalykais, ir supratau kad jauciu palengvejima, kad kas ryt vaziuodama i darba besiklausydama savo megstamos muzikos pagaunu save besisypsancia ))

Jei kas pries pora menesiu butu pasakes kad taip jausiuos sakyciau kad jie nezino kas yra issikyrimas ir kad toks skausmas nepasimirsta, bet manau jei tikrai nori atrandi jegu ir mokaisi is naujo gyventi, vienas artimas zmogus pasake jog gyvename ne su vienu zmogum o su milijonais, tad negali pasaulis griuti del vieno:) Ir dar kad ir kaip nuvalkiotai skamba, bet pirmiausiai ismokime visi myleti save nes zmones iseina ir ateina, o tu pats su savimi turesi but visa likusi gyvenima

Linkiu stiprybes visiem ir tikiuosi kad vienaip ar kitaip jum visiem praeitu tas skausmas ))