Kaip išgyventi išsiskyrimą?

Paliko pries puse metu,o nerandu sau vietos iki siol ,kiekviena diena prisiminimai,ir begalinis ilgesys,skausmas kai galvoji ,kad mylimas zmogus yra su kitu.Vienatve zudo.Tevai tai supranta,ir praso lankytis pas daktarus arba gerti vaitus,bet to nesinori...................Norisi kad viskas sugrystu........

Turi praeiti laiko. Mano patirtis - apie pora metų. Į gydytojus nesikreipiau, bet su psichologu bendravau. Labai padėjo draugai ir bet kokia veikla. Pradžioj svarbu, kad neliktum vienas su savo mintimis. Tada pasidaro labai savęs gaila

Užjaučiu. Nežinau, kaip išgyventi. Aš nemoku skirtis.

Viena didziausiu zmoniu klaidu santykiuose tai, kad jie neziuri i prieki, bet vis greziojasi i praeiti.

Galvok ne apie tai kaip susigrazinti, o kaip sutikti kita ir kaip bendrauti, kad istorija nepasikartotu.

Zinau, ka reiskia dėl issiskyrimo skausmo ieskoti paguodos buvusiuju glebyje. Tai klaida, nuo kurios buna tik dar skaudziau.

Na, orri, puse metu - tai jau perdaug virkavimams. Tu pagalvok logiskai, na pvz.: kai jus dar buvote pora, - laimi tavo milimoji loterijoje, tu laimingas uz ja?? Pakelia ja pareigose, - tu laimingas uz ja??
Tai kodel negali dziaugti uz ja, jei ji laiminga su kitu? Nereikia priimti asmeniskai visko, kad ji tave paliko nes tavo nosis kreiva ar tavo charakteris ne koks. Zmones skiriasi ir ne tik isimylejeliai. Ziurek i prieki, bet kokie santykiai yra pamoka, ar jie baigiasi ar prasideda. Beabejo, labai gaila saves jei suniukas numure, jei koks geras draugas isvaziavo i uzsieni gyvent ir jus jau nebeturit galimybes bendraut...Bet toks gyvenimas, del to ir idomus!
Patarimas vienas, eik bendrauk, uzsiimk kokia veikla...ir nesvajok kad sugryztu...

Saulytė teisi visiškai, nors man, ačiū dievui, dar niekada neteko tokia ,,laimė'' būti paliktai.......

orri, noreciau su tavim pabendraut ta tema. Esu panasioje situacijoje. Deja deja, patarimiai 'negalvok apie tai', 'pamirsk', 'ji taves neverta' ir panausus visiskai neveikia... Logika, protas sako viena, o sirdis neklauso... Priklausomybe kazkokia. Galbut laikas viska susvelnins, bet kiek jo reikes? Bjauriausia, kad apie kitas net galvoti nesinori. Jai- glamones, buciniai, mylejimasis, paliktam- vienatve ir vos pakeliamas tiesiog fizinis skausmas. Daznai pagalvoju- kazin, ar ji laiminga?

bet jai, vadinasi, nebuvo gerai su tavim, jei tave paliko. Ar būtų geriau, jEi dar kažkurį laiką būtų buvusi su tavim iš gailesčio, ar paprasčiausiai apgaudinėjusi? Žmonės būna kartu, kai abiem gerai, o jei vienam negerai, reikia aiškintis, pagaliau skirtis, bet vienam aukotis dėl kito - manau, nėra prasmės., gyvenimas gi vienas žmogui duotas....Aš paleisčiau buvusiąją ir stengčiausi žiūrėti pirmyn, nesigręžiojan atgal. Bus dar ir ta, kuriai labai labai reikės tavęs ir kurią tu mylėsi.....

pritariu Lapes snapes nuomonei, svarbiausia nelikti vienai, uzsiimk veikla kuri tau patinka, bendrauk su draugais, internetas taip pat geras pagalbininkas:) esu taip pat issiskyrusi, be galo sunku, bet tik todel kad myledama del tam tikru priezasciu turejau pati palikti, zmogu, sunku dar labiau, grizau is uzsienio draugu like vienetai, negaliu ir dabar priprasti kad esu vienui viena, po to imi galvoti, imi palaikyti save, svarbiausia negaileti o tiesiog griestu tonu pasakyt AS GALIU!! internetu susiradau draugu, su kuriais keliaujam bendraujam rengiam vakarelius ar vakarus prie lauzo, kai kazka veiki maziau galvoji apie blogus dalykus... sekmes mes su tavimi:)

Man irgi yra tekę iškęsti labai skaudų išsiskyrimą... Negalėjau susitaikyti su tuo, kad jis mane paliko. Nepaleidau, maldavau, žaminausi, verkiau... Vis tik jis buvo tvirtas ir užbaigė viską. Porą metų po to buvau viena, nes negalėjau net pagalvoti apie draugavimą su kitu vyru. Bet laikas apgydė žaizdas. Nors dar ir dabar širdį suspaudžia prisiminus...