Deepsorrow, tu tipiskas Donžuanas. Na , bent susidaro toks ivaizdis cia paskaicius. Tu bijai, kad kazkuri ir vel tave suzalos, kaip ta... Gal tu neieskai moters, o tokiu donzuanisku budu joms keršiji?
Toks butu mano pastebejimas is sono.
Matot kerštui turi būti neapykanta ir pyktis - nei vieno, nei kito niekam nejaučiu , greičiau jau būni linkęs kaltinti save, kad per vėlai supratai ir per naiviai tikėjaisi.
Žmogus meilės srityje kažkuo primena naktinį drugelį, kuris aklai puola į žaižaruojančią ugnį ir arba netenka sparnų arba gyvas sudega, net jei galėtų atsukti laiką atgal - elgtųsi taip pat. Žmogaus skirtumas tik tas, kad jis antrą kartą to nedarytų taip aklai, o ir fiziškai nemiršta - vieni išmoksta ant žemės vaikščiot be sparnų, kitiems nusišypso fortūna ir vėl įpulti į ugnį - tik šį kart ji nedegina, o maloniai šildo, tuo pačiu grąžindama atgal mūsų prarastus sparnus.
Man patiko C.Lewis mintys, kad vien mylėti – vadinasi būti pažeidžiamam. Mylėk ir širdis gali būti suklaidinta ar net sudaužyta/sužeista. Nenori sužeidimų – neatiduok jos niekam. Saugiai įvyniok ir užrakink savo savanaudiškumo ir egoizmo karste - tik tam saugiam, tamsiam vakuume ji pasikeis. Jos niekas nebe sudaužys – ji taps nepažeidžiama ir neprieinama. Saugumo kaina – prakeiksmas, nes vienintelė vieta be rojaus, kur galime būti visiškai apsaugoti nuo visų pavojų susijusių su meile yra pragaras.
Na bet kartais geriau pagyventi tam pragare, nei vėl raktus atiduoti netam, kartais toje tamsoje įsiklausai netik į save, bet ir į kitus, o tai leidžia juos kiek geriau suprasti, bei padaryti tinkamas išvadas toliau neatimant laiko ir nieko neskaudinant.