Mano istorija: Mokykloje buvau nedrasus, reta kuria mergaite isdrisdavau uzkalbinti. Jei ir buvo kokiu draugysciu, tai labai trumpalaikiu, nes vis atsirasdavo, kas mano panele nuviliodavo... Panasiai nutikdavo ir studiju metais - jei susirasdavau mergina, tai musu draugyste ilgai netrukdavo. Neturejau ka idomaus papasakoti merginoms, nemokejau flirtuosi, "kabinti makaronu", o mano kalbos apie techniskus dalykus paneliu nedomino... Zodziu nemokejau,nei "kabinti", nei "islaikyti" panu... O kiekviena nesekminga draugyste vis labiau liudindavo... Baltai pavydejau vaikinams, kurie turejo daug gerbeju, mokejo idomiai pasakoti, bendrauti... Po studiju, kad uzsimirsciau, pasinerdavau i darbo reikalus, o metai vis ejo. Liudniausia buna per sventes ir kai matai laimingas poras... Tikrai esu rimtas, doras, atsakingas, bet merginos buvau neidomus... Ir isvis ju nesuprasdavau, kodel joms labiausiai patikdavo visokie nutrutgalviai... Tad galima sakyti, kad rimtos draugystes taip ir neturejau...
40-tas gimtadienis buvo pats liudniausias, nes neatejo niekas... Tik gavau keleta e-mail'u... Ta vakara ir susumavau savo gyvenima: darbas yra, bustas yra, bet seimos nera, vaiku - nera... Ir liudna nuotaika...
Nieko neradau ir darnioje poroje - daug kas, kam parasydavau, kazkodel neatsakydavo, o jei ir atsakydavo, tai susirasinejimas trukdavo neilgai...
Keistas tas pasaulis - tie, kurie turi savo zmonas, ju nevertina, eina "i sona", o kas tikrai visa sirdimi myletu ir gerbtu savo antraja puse - taip jos ir nesurado...
Labai liudnai rasote, bet gal nera taip beviltiska? Aplink pilna geru ir laisvu moteru. Kazkas neleidzia jums ju susirasti. Kas? Gal padidinti reikalavimai?... Jei noretumete apie tai pasikalbeti, parasykite man i el. pasta: [email protected]