Be saibu: Siaip labai noriu baigti sia diskusija. Nenori tu keistis supratau.
Nereik ir pagalbos.
Mano supratimu cia esi del naujo kovos lauko.
Atspek, ka as ar kitas vyras tau pasakytu, jei jam ka nors lieptum. Ta prasme mokintum kaip gyventi?
Konkreciais veiksmais pasakyk, ka vadini as ji myliu?
Keistai dabar komentuoji, Be Šaibų. Kur link man reikia keistis? Neliepiu aš nieko savo vyrui. Svarstome ir tariamės abu.O štai jis šiandien pasirodė visame savo "gražume". Net nesitikėjau, kad taip pasielgs. Mes su juo susitarėme kad ateis jis pas mane į svečius, nors mano mama negali to pakęsti, bet abu nutarėme kad laikas tuos vaikų žaidimus užbaigti. Turiu pasakyti, jis visą laiką vis kandžiai primena man kad va pas mane jis negali ateiti, ir aš neva nieko negaliu pakreipti kitaip, nekovoju už mudu. O dabar, konkrečiai kai jo atėjimas turi būti ryt, jis staiga pasakė kad neateis. Paliko mane ant ledo. Tiek dvasinių pastangų dėjau tam atėjimui, nes mano mama tikrai nusiteikusi aršiai...Manau jis . erelį tiek laiko vaidindamas, išsigando, susim..žo. Paklausiau savęs, negi dėl jo verta kovoti, dėl žmogaus, plaukiančio pasroviui, nešamo vėjo. Pastangų dėl mūsų ateities beliko nulis... Štai taip, Be Šaibų, ką dabar sakysi? Vėl vyrus girsi ir ginsi? O aš juo NU SI VY LIAU.