Laba diena, norėčiau pasipasakoti ir galbūt sulaukti kokio patarimo. Tai bus pirmas kartas kada kam nors apie tai pasakosiu. Nuo 18 metų pradėjau draugauti su vaikinu. Jis 5 metais vyresnis už mane. Labai protingas, gudrus, turintis puikų humoro jausmą bei vertybių. Kitaip sakant - mano idealas. Man reikėjo vyriško, šalto mąstymo, griežto. Tiesiog žavėdavausi stipriomis asmenybėmis, nes tai mano priešprieša. Taigi, draugystės pradžia buvo šauni, nepajutau kaip įsimylėjau, kaip įklimpau ir kaip per daug susižavėjau. Tirpdavau dėl jo būdo ir charizmos. Pamenu dažnai mane maloniai stebindavo, skyrė daug dėmesio. Prisiminus net širdį suspaudžia. Su malonumu draugėm pasakodavau apie jį. Praėjo metai. Prasidėjo banalūs pykčiai, buvo daug daug niuansų ir iškilusių bėdų, kurias dabar būtų sunku išvardint. Tai jo buvusi per dažnai teiraudavosi kaip sekas, tai dar kažkas. Esmė tokia, kad kuo toliau tuo sunkiau būdavo būt kartu, bet tuo pačiu stipriau mylėjau jį ir vis artimesnis tapdavo. Buvom ir išsiskyrę, dėl mano kaltės. Su kiekviena diena mano meilė didėjo, o jo gesdavo. Tapo šaltas, nesuprasdavo ko aš iš jo noriu. Galiausiai antrais draugystės metais apsistojom vienu ritmu. Susitikimai būdavo tokie - atvažiuodavo kas antrą vakarą pas mane, permiegodavo ir ryte atsisveikindavom. Sakyčiau, jam reikėjo iš manęs tik intymumo, bet kad mylėdavomes tik kartais. Įsisukom i apgailėtiną ir kiek keistą rutiną. Dienom nebematydavau jo. Isterijas reikšdavau vis dažniau ir dažniau, vis prašiau jo dėmesio, o jis tik tolo ir tolo. Kuo jis labiau tolo, tuo labiau jausdavau didesnę priklausomybę jam. Jam atvažiuojant išjungdavau namuose šviesas ir rymodavau prie palangės kol pamatydavau gatvėj jo automobilio lempas. Galų gale aš jam buvau brangi, kad ir kiek aptemęs protas buvo, mačiau tai. Kitos jis neturėjo, buvo man ištikimas, kaip ir aš jam. Žinau tą, nes jį pažįstu. Ne kiek dėl manęs nesiieškotų kitos, o kiek dėl savęs. Jis per daug save gerbia.
Galiausiai manęs pradėjo niekas nebedominti, išskyrus jį. Tapau jautresnė, uždaresnė. Kitiem pasakodavau, kad mūsų santykiai tobuli, pagražindavau viską. Iki šiol net artimiausi žmonės nieko nežino. Aišku buvo ir šviesių dienų kai budavom kartu per šventes, važiuodavom pas gimines, į gimtadienius ir tiesiog "buitiškai" leisdavom dienas. Po trejų metų mes išsiskyrėm. Net neverta pasakoti kaip jaučiausi. Dar kokius gerus tris mėnesius paklausta kitų žmonių ar turiu vaikiną, atsakydavau teigiamai. Net pradėdavau pasakot kaip mum gerai kartu,nes vis dar negalėjau patikėt, kad mes išsiskyrę. Tikriausiai susidarėte nuomonę, kad vaikinas "užsirovė" ant merginos su nestabilia psichika. Nesiteisinu, gal ir pavažiavo stogelis man, bet tiesiog tikiu, kad įsimylėjau ne tą žmogų. Jis nebesistengė dėl manęs, buvo begalo šaltas (priešingai nei pradžioje). Per trejus metus neišgirdau žodžio myliu. Nebeskirdavo nei laiko, nei pastangų. Visą laiką jaučiausi nusižeminusi. Tiesiog plėšydavo širdį - kaip aš norėjau bent trupučio dėmesio, šilumos.
Išsiskyrėm kai man buvo 21. Bet iki galo negalėjom paleisti vienas kito. Dabar man 22. Iki šiol susitikinėjam, be didelių įsipareigojimų, permiegam, kartas nuo karto nueinam į kavinę. Labai išvargino įtampa, plyšta širdis su kiekviena diena. Susitaikyti matau, kad neišeis mums, per daug š... pridirbta. Net nešnekam apie tai, nes bijau prarast tuos trupinius kurie liko. Išsiskiriant nežinau kada jį vėl pamatysiu, gal po savaitės, gal kitą dieną. Nors tiek beliko iš tų santykiu nenoriu, kad tai baigtųsi, kitaip sakant nenoriu, kad jis išnyktu iš mano gyvenimo. Draugės galvoja, kad tiesiog linksmai ir romantiškai leidžiu laiką su savo buvusiuoju, daugiau nieko pasakot nenoriu, nes jom pasakodama kaip viskas šaunu, tai akimirką save apgaunu, nusišypsau ir patikiu tuo. Patikiu, kad iš tikrųjų viskas gerai. Su ašarom akyse atsimenu, kad kažkada viskas buvo visai kitaip ir kodėl nebeišeina visko atstatyti ir kaip aš viską atiduočiau, kad bent akimirką viskas būtų kaip prieš tai. Labiausiai kaltinu save.
Per tuos keturis metus nesutikau ir nemačiau kito vaikino, kuris galbūt galėtų patikti. Pagalvojus, kad jis galėtų būt su kita kažkoks blogis į mane įsiveržia, jaučiu nepaaiškinamą šlykštų jausmą. Kaip reikia paleisti taip mylimą žmogų? Nesėdžiu namie, turiu veiklos, darbą bei sulaukiu dėmesio iš kitų vaikinų. Bandžiau net pasimylėti su vienu vaikinu, nieko nesigavo, apsiverkiau, pasidarė šlykštu ir negera. Bet neapleido mintis, kad vis dėlto reiktų pabandyti su kitu. Mąsčiau, kad reikia irtis toliau, "persilaužti", reikia pabandyti, gal atitrūksiu,gal pajausiu kažką, gal patiks. Tai vieną kartą puoliau senam draugui į glėbį. Bet ryte buvo dar blogiau, dar labiau ilgėjaus savojo. Tiesiog taip skauda širdį jau kelis metus. Norėčiau, kad visa tai baigtųsi. Nes blogiausia yra tai, kad tas skausmas trugdo man gyventi. Pradėjau bijoti žmonių ir dažnai jaučiu baimę, turiu daugybę kompleksų, absoliučiai niekas nebedomina, praradau kelias artimas drauges. Nors aplinkiniai mane mato pasitempusią ir šmaikščią, visuomet jaučiuosi labai nelaiminga ir tai labai vargina. Jau atsibodo šitaip jaustis.
DarniPora.lt