Sveiki, nebesuprantu kas darosi su mano ir draugo santykiais. Jis yra 12metų už mane vyresnis, turi 7m. sūnų. Iš didelės meilės, viską metusi Lietuvoje atsikrauščiau pas jį gyventi į kitą šalį. Pradžioje viskas buvo kaip ir gerai. Buvo geras ir dėmesingas. Tačiau bėgant mėnesiams pradėjome vis dažniau pyktis, kol tapo norma susipykti kas pora savaičių. Dėl visų pykčių kaltina mane, pasak jo iš anksto sukuriu scenarijus ir tik kvaršinu jam galvą. Iškilus pykčiams jis jau turi savo nuostatą, kad vėl susikūriau scenarijų, ir tiesiog kaip užsuktas kartoja tas pačias frazes, atsikirtinėja, rodo principus, kalba nepagarbiai, sako skaudžius žodžius. Arba net neišklausęs palieka mane verkiančią. Abu esame labai panašūs. Abu mėgstame vadovauti, abu principingi. Galbūt dėlto iškilus pykčiams, nė vienas nesugebame nusileisti. Tačiau kaip taisyklė praėjus kažkuriam laikui, aš būnu susitaikymo iniciatorė. Gal tai jį ir skatina elgtis nepagarbiai, ir mane skaudinti, nes žino, kad vistiek aš būsiu ta kvailelė kuri ateis susitaikyti, ir kuri yra per daug įsimylėjusi, kad jį palikčiau. Per tuos pykčius iš stiprios moters pasidariau labai jautri. Kiekvieną susipykimą ypatingai sunkiai pernešu, kiekvieną kartą noriu vykti namo, bet iš tos meilės nepasiryžtu. Patarkite kaip elgtis.
