Būtų įdomu sužinoti, o kaip Jūs gydotės? Ką nuveikėte, kad pasveiktumėte ? Iš Jūsų tono "girdsi" priekaištai jam, kaltinimai. Ar estae tikra, kad tai ne Jūsų senos nuoskaudos parsiveja Jus?
Viena yra patarinėti ir postringauti, kaip turėtų būti, o kita - imti ir veikti. Net ir tam, kad nueiti pas psichologą, reikia vidinės jėgos, užaugti. Ir čia diplomai (arba manymas "viską išmanau", intelektas) dažnai kiša koją.
Jūs pabandykite ne kritikuoti vyriškį, bet pasakyti , kaip jaučiatės kaip jis kritikuoja. Nematau perspektyvos santykių kai nesikalbama apie jausmus, o tik žiūrimą į kitą nematant saves, ką jis ir kaip jis.
Sakiau jam ne kartą kaip jaučiuosi. Sakote nekritikuoti. Galbūt, bet jo elgesys kartais yra nesuderinamas su buvimu drauge, ir jei apie tai nesakysiu, jis manys, kad taip ir turi būti. Ir pas psichologę buvau, beje pas tikrai gerą. Ji sakė, kad jis sudėtingas žmogus ir greičiausiai netinkantis šeimai, sulygino jį su Mėlynbarzdžiu . Prognozės ne itin geros. Mano klaidas ji matė tik tolerancijoje jo neadekvataus elgesio bei nemeilėje sau, jos nuomonė man tiesą sakant per daug griežta...bet ji turi nepalyginamai daugiau patirties, ir pradedu ja tikėti: santykiai sunkūs, aš jaučiuosi blogai,ar verta tęsti?..