Poreikis žeminti?

Hmm, pernelyg didele savigarba? Tai gal pati vis delto mandroka esi ir pavaizduojanti princese? Bet cia jau spelioju, nepamates, nesuprasiu turbut. Protestuoji, vadinasi irodineji jog jis blogai elgiasi. Veliesi i ginca. Kam gaisti laika irodinejimams, jog kitas zmogus tave zemina? Galima ivairiais vardais tai pavadinti: per didele savigarba, per maza savigarba. Bet jei pastoviai leidi zmogui save zeminti, tai cia is vis nera savigarbos

Nėra savigarbos ar ji per didelė ir dėl to nėra tinkamai rodoma - pasekmės mūsų santykiuose tos pačios. Teko skaityti apie per didelį drovumą. Toks žmogus, maskuodamas jį, atrodo įžūlus, pvz. taip elgiasi paaugliai. Princesės atrodo nevaizduoju , esu priešingai, labai paprasta, tik mėgstu sakyti kas man nepatinka, o jis priešingai, mano kad viskas aplink nuostabu, net jei tai ir akivaizdi netiesa. Ką tik pasikalbėjau su juo, labai palengvėjo. Nutarėme kai ką pakeisti santykiuose. Rašymas forume ir jūsų nuomonė man padėjo su juo pasikalbėti.

Mokslininkai teigia, kad dauguma žmonių iš prigimties neigiamai reaguoja į kritiką, bei priekaištus, kuriuos iš tikro gana lengva keisti į tiesiog pastabas. Skaičiau neseniai, kad vyras namus suvokia, kaip daugiau patelės teritoriją, ji juos „šildo“, daro jaukesnius – todėl jis, kaip patinas, pasiduoda pirmykščiams instinktams ir bando žymėti teritoriją t.y. – atlikti arba įsiterpti į kažkokį darbą/procesą, prisiimti jo rezultatus ir juos akcentuoti, viena iš priežasčių – neužtikrintumas, nepasitikėjimas, bei noras visgi tapti bendros būties dalimi. Niekas labiau „nežeidžia“ vyriškos esybės, nei moters įsiterpimas į jam priklausančius procesus, bei teiginiai, kad tai galiu padaryti neblogiau nei tu, taip daugeliu atvejų tai tiesa, tačiau tai tėra bereikalingas „liūto“ tampymas už ūsų, kuris anksčiau ar vėliau perauga į nuoskaudas ir konfliktus. Jeigu vyras kritikuoja - leiskit jam atlikti tai pačiam, nereikia rodyti „ragelių“ tiesiog pasakykit man čia nesiseka ir jis tikrai mielai padės(būna ir išimčių). Šis dalykas gana dažnas tarp buvusių vienišų žmonių, kurie visada linkę daryti viską patys ir persiorientavimas į „team play“ užtrunka kažkiek laiko. Sėkmės!

Kokia dar skirybu trauma, prisigalvojat sau pateisinimu, gerai kad ne gimdymo dar. Kodel mes manom, kad mokytis reikia tik dėl darbo, o tarpusavio santykiai vystosi savaime, toks mąstymas veda kančių keliais. Je tavo intelektas toks aukštas, tai ir panaudos ji tinkamai.

Nea ne meilė tai.
Vienas kito vartojimo forma.
Traumos apgydomos kai jos gydomos. Randai lieka bet jos nebekraujuoja.

Spendžiant iš trupinių, abu karo zonoje. Vyriškis, manau, nori būti protingesnis už du diplomus turinčia Jus, o Jūs neklystanti nes du diplomus turinti.

Vyras elgiasi taip kaip jam atrodo teisinga. Mano galva tai nėra teisinga.
O ką daryti Jums. Manau būtu idealiausia ABIEMS keliauti pas psichologą.

Kodėl taip manau.
Mylėti tai priimti žmogų toks koks jis yra.
Mylėti save, tame priimti save toks koks esi. Nei vieno nėra idealaus. Tačiau tai nereiškia, kad leistis žeminamai.

Teisinga mano supratimu būtu, užuot kritikavus Jus atliekant neteisingai, darbą atlikti jį pačiam (jūsų vyrui).
Mylėti tai džiaugtis darbu kuris atliktas kartais IR ne idealiai.
Mylėti save tai užuot atliekant "neteisingai" verčiau paprašyti to kuris daro tai "teisingai".

Kita medalio pusė, nieko nedarant, perspektyvoje jo galvoje tapsite nieko nemokanti bumbanti moterimi, o jis pats tas. "Visos jus tokios".

O gal vyrukui paprasciausiai sekso trukumas? Todel ir yra susierzines, priekabiauja. Na, cia siaip, pusiau juokais Autore vis ismeta tokiu smulkmenu prie kuriu irgi galima prisikabinti. Per didele savigarba, "tik mėgstu sakyti kas man nepatinka". Gal pati nemaziau uz ta vyruka kritikuoji?

Turbūt nesiimsite teigti, kad skyrybos, ypač skausmingos, palieka traumą žmogaus psichikoje? arba jūs niekad nesiskyrėte, arba esate geležinis.

Norėjau parašyti [color=#800080:2chy0wcg]neigti[/color:2chy0wcg]
o intelektai būna skirtingi jei ką. Matematinis, loginis, emocinis etc. Galima būti labai intelektualiam, o santykiuose daryti apmaudžių klaidų, ir daug genijų yra tam pavyzdys.

Mano kritika tik atsakas į jo kritiką, tarsi gynyba, nes bandau įrodyti, kad tai, dėl ko jis kaltina mane, būdinga jam nė kiek ne mažiau, o gal net daugiau, jis aišku niršta ir kritikuoja dar labiau.Manau tai labai kompleksuotas asmuo, nežinau ar pavyks iš to jam išaugti.Dėl sekso trūkumo neturėtų būti, būnu aktyvistė .Bet saikinga. Nes tuoj pasigirs balsų, teigiančių, kad aš užkankinau seksu vyruką .

Daug tiesos pasakėte .