tai, apie ką nežino mūsų tėvai

"Kai perskaičiau šį tekstą internete (tiesa, čia jį pateikiu sutrumpintą), kilo daugybė minčių. Ir teigiamų, ir abejojančių. Man patiko, kad autorius tiksliai ir aiškiai dėlioja prioritetus, apibrėžia ir konkrečiai nusako ribas, įvardija, kas tai yra šeima, kas joje svarbiausia. Ir remiasi vertybine santykių skale, o ne vien įstatymų apibrėžimais.

Šiais laikais mes esame sutrikę, nes egzistuoja tokia daugybė skirtingų dviejų žmonių santykių formų ir yra dar didesnė galybė žmonių, kurie turi didžiulių problemų ir jaučiasi nelaimingi. O Lietuvoje dar ir kas trečias vaikas yra gimęs ne šeimoje.

Kita vertus, kai kas šias mintis gali palaikyti senamadiškomis, gal net įspraudžiančiomis žmones į tam tikrus (senoviškus?) rėmus. Aš tenorėčiau, perfrazuodamas vieną garsią frazę, pasakyti: taip, žmonėms, kurie gyveną dorybingą ir apsibrėžtą gyvenimą, nėra laisvės tenkinti savo troškimų ir mėgautis kuo tik panorėjus, bet tokie žmonės yra apsaugoti nuo daugybės pavojų ir nepatogumų.

Tai, kad visavertės šeimos laimė šiais laikais tapo retenybe, nieko jau nestebina. Šeimos kūrimo menas/mokslas yra užmirštas. Taip kaip su senų laikų statybom. Tarkim, actekų palikuonys kažkada mokėjo statyti sienas iš milžiniškų akmenų. Dabar niekas tokių akmenų ir niekuo pakelti negali. Todėl ir sienų tokių pastatyti nepavyksta. Lygiai taip pamirštos ir šeimos kūrimo tradicijos.

O šeimos skirtumas nuo senovinių statybų tas, jog akmeninę sieną galima pakeisti betonu. Nors ir ne taip ilgai, bet kurį laiką ji laikys. O štai šeimos kuo pakeisti nėra. Tik nedaugelis gali būti laimingi vienatvėje. Kitos dviejų žmonių sąjungos formos parodė, kad nė neverta jų lyginti su tradicine šeima.

Šeima turi galybę didelių privalumų palyginti su kitomis meilės santykių formomis: visų šeimos narių galimybė būti laimingiems, galimybė išsaugoti meilę neribotą laiką, galimybė išauginti vaikus visavertiškomis ir harmoningomis asmenybėmis.

Kodėl kalbame apie galimybę? Todėl kad bet kurį savo darbą kiekvienas žmogus bet kada gali sugadinti."....
[url:2eemonle]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-30-dmitrijus-semenikas-seimos-psichologija-tai-apie-ka-nezino-musu-tevai/76176/comments#list[/url:2eemonle]

Na labai jau gražiai parašyta,meilė ir pan.tiesa visa tai,bet kažin kiek šeimų kuriama iš meilės taip turėtų būti,bet..neseniai vienoje pokalbių laidoje buvo atliktas eksperimentas- paskelbta,kad jauna graži mergina ieško draugo už finansinę paramą. Žurnalistė,atlikusi tyrimą buvo pakraupus-per kelias dienas atsiliepė apie 300 vyrų-praktiškai visi buvo vedę ir turėjo vaikų nė kiek neabejoju,kad būtų atsiliepę ir dar daugiau. Tai vat. Kokia karšta ir aistringa "meilė" tose ale šeimose Deja,deja,bet meilė šiais laikais labai gaila,bet atgyveno. Su keliom gražiom išimtim aišku.

Šeima kuriama iš išskaičiavimo, o ne iš meilės. Tai toks pat UAB-as kaip ir visi kiti - siekiama pelno, asmeninės naudos bet kokia kaina - kito sutuoktinio sąskaita. Jaunos moterys nebenori šeimos, nebemadinga, senamadiška, o ieško tik sugyventinių arba nori užmegzti partnerystę ir praktikuotis neatsakingo sekso dirvonuose. Vaikų nereik iš viso, nes tai apsunkina gyvenimą ir seksavimasi. Ilgai manosi negyvensią, gal iki kokių 40 metų, todėl pensija nerūpi.

Tai is kokiu paskatu jos kuriamos?

Kam klausinėji,jeigu komentaras aukščiau atsakė?

Ir sutinki su tuo ka Boria rasineja?

O Jūs savo šeimą irgi tokiu būdu kūrėte?

Neskaičiau straipsnio, bet...
Sakyčiau, jog problema ne tik meilė, bet ir ta pati media: įvairios meilė iš pirmo žvilgsnio knygos, filmai su idealia pabaiga; toliau - skyrybos tarp garsenybių irgi išviešinamos, kas atrodo normalu... anksčiau šeima nebūtinai buvo iš meilės ar labai laiminga, bet neskubėdavo skirtis. Laisvesnės skyrybos atrodytų kaip ir pliusas - gali pabėgti nuo smurtaujančio sutuoktinio ir niekas į tave kreivai nežiūrės, bet kartu ir minusas - dažniausiai nesistengiama išlaikyti santuoką, kuriai kaip ir viskas gerai, tik užpuolė rutina, o tos, kur kenčia nuo smurtaujančių, dažniausiai ir kenčia toliau, bando išlaikyti santuoką.
Bet kokiu atveju, tikra meilė nėra sutinkama dažnai, o kartais vien tik pagarbos ir sutarimo neužtenka...

Turėti ir apginti savo vertybes, išsakyti savo laikyseną tam tikrais klausimais, iš to kylančius jausmus be galo svarbu, nes tai kuria atvirumą, aiškumą. Tačiau kitas žmogus nėra išsipildymui skirta priemonė. Taip, kaip kitas negali jūsų versti gyventi su juo iki sužadėtuvių ar santuokos, taip vargiai įmanoma reikalauti iš kito, jog pasipirštų, kad jūs galėtumėt su juo gyventi. Pabandykite pažiūrėti į savo vidų. Ko ten daugiau - laukimo, bandymo suprasti, ką kitam reiškia išgyventi tokį susipriešinimą ar reikalavimą, kad mylimas žmogus priimtų jūsų sąlygas?

Reikalavimas, kad būtų „taip kaip aš noriu“, „taip, kaip aš galiu“ ar „taip, kaip aš tikiu“ išties sukuria kovos lauką. Kur du žmonės puola arba ginasi. Tame vargiai įmanomas buvimas dėl kito: jo išgirdimas, pamatymas, pajautimas ir supratimas. Reikalavimas neleidžia kitam turėti laisvos valios ir pasirinkimo. Reikalavimas sukelia pyktį, kad kitas nesielgia taip, kaip aš noriu. Reikalavimas kitą padaro priemone. Meilė tampa ta, kuri ima, o ne ta, kuri duoda. Galiausiai, reikalaujant vargiai įmanoma patirti kito asmens meilę. Net jei jis po ilgos kovos sutiktų, nebūtinai tai priimsite kaip atsidavimo jums ženklą. Gali tapti panašiau į pasidavimą.

Taigi abu dabar esate įskaudinti, neišgirsti, nesuprasti ir greičiausiai matantys vienas kitame priešą. Abu kalti ir nekalti tuo pačiu metu. Ir greičiausiai vargiai žinote, kaip iš viso to išeiti. Būtų galima rašyti apie nuostatas, įgūdžius, kurie vestų prie bendravimo. Visgi pajudėti iš šios situacijos remiantis taisyklėmis nelengva.
[url:3ni55n27]http://gyvenimas.delfi.lt/love/psichologo-patarimai-tik-norejau-kad-jis-man-pasipirstu.d?id=54913569[/url:3ni55n27]

Viena didžiausių mūsų laikų dramų ta, kad žmogus yra sutrikęs ir nebesuvokia, kas jis. Tarp jaunų žmonių plinta tam tikras dvasinis nejautrumas, nes į jausmus jie žvelgia kaip į silpnumo apraiškas, o žmogaus vertė matuojama pagal išvaizdą ir išorinius gerovės atributus. Plintant smurtui, netolerancijai, ligoms, žmonių širdyse ir gyvenimuose įsišaknija egoizmas, į ateitį imama žvelgti jau nebe kaip į „pažadą“, o kaip į „grėsmę“. Ir vis labiau nusiviliama, kad technologijos bei modernūs pasiekimai pasirodo bejėgiai pakeisti tikrovę, - tada gimsta neviltis ir liūdesys, sukeliantys neįsivaizduojamų vienatvės formų.

Šių dienų situaciją taikliai nusakė psichoanalitikas Erikas Ericsonas: mūsų dienomis egzistuoja ypač stiprus, o gal net lemtingas nepasitikėjimas, kuris tarsi vandens siurblys baigia išsiurbti gyvybinę širdžių energiją. Žaibo greitumu plinta gėdos kultūra, propaguojanti požiūrį, kad jei nesi toks kaip kiti, nesi kitų pripažintas, didžioji masė tave neišvengiamai „ekskomunikuos“. Šiai kultūrai talkina spartėjantis negatyvizmas, sėjantis abejingumą, įtarumą, nepasitikėjimą, kai ciniškai atmetama bet kas, ką gali pasiūlyti kitas asmuo, kad ir koks gėris tai būtų.

Daug žmonių gyvena po šiuo sunkiu skepticizmo ir susitaikymo gaubtu, o viena labiausiai paplitusių frazių turbūt būtų „niekam netinku, mano gyvenimas nieko nereiškia, esu nieko vertas“. Taip byra žmogaus troškimai, nyksta idealai, kurie padėtų įveikti įsismelkiantį vidutinybės jausmą.

Kyla klausimas: kaip žmogui padėti nesijausti vienišam gyvenimo iššūkių akivaizdoje ir tinkamai pasirinkti?
[url:3ni55n27]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-02-kun-nico-dal-molin-atrasti-savaji-palaiminima/76399[/url:3ni55n27]

Kaip elgtis žmogui, kuriam gydytojas valstybinėje gydymo įstaigoje paskiria akupunktūrą, arba jis teigia, kad jogos pratimus atlieka tik dėl fizinės sveikatos?

Tai rimta problema. Kai kuriose valstybėse ir abortai pripažįstami. Žmogus neturi pažinimo. Pirmiausia, reikia įsigilinti, išsiaiškinti, iš kur kyla akupunktūra, koks ten yra mąstymas. Ir reflekso terapija, ir akupunktūra paremta energetiniu, čakriniu mąstymu. Tas pats ir su joga. ...

Ar galima būtų sakyti, kad tikėjimui tiktų teisinis principas, jog „įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“?
Čia iš tikrųjų yra dar blogiau, nes kalbame apie santykį. Jeigu kiši pirštus į elektros šakutės lizdą, gali ir nežinoti, kad ten yra srovė, bet vis tiek tave krės. Taip panašiai ir šiuo atveju.
[url:2vfy3rze]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-02-kun-arnoldas-valkauskas-zadama-viltis-be-kristaus/76366[/url:2vfy3rze]