Kodel visada vyras lieka kaltas?

Dauguma zmoniu prie svetimu puikiaui valdosi, o prie savu sau leidzia viska. Paskaiciau apie tavo stalu vartyma ir manau, kad esi neteisus tu.
Tu sau leidi, jei tau kazkas nepatiko dauzyti daiktus, trankytis, o ji negali net balso pakelt?

Kaltas tu ar elgesys netinkamas? Kas pirma, kiausinis ar vista?!

Draugeli, nekibk prie zodziu! Tu megsti priekabiauti, tavo elgesys netinkamas

Del savo agresijos as nesigincyju, tai yra blogis su tuom turiu kovoti ir viskas. Bet nukrypome nuo temos.
Kodel moteris visada jauciasi teisi? Kodel ji gali del blogos nuotaikos, del to jog drauge ja iskaudino, del nukritusios lekstes mane apsaukti? Del viso bus kaltas vyras, del blogo oro bus kaltas vyras ir ji nesugebes paaiskinti , kodel saukia ant manes. Galiausiai pareiks jog as PIRMAS pradejau barni. Kodel jos taip elgiasi? Po visu audru irgi nesileis i ramu pokalbi, ir sakys jog nieko tokio cia neivyko ir tik as sutirstinu spalvas? Va kur didieji mano klausimai. Kodel moterims tai yra normalu, o vyras turi buti tik kaip kempine, jog sugertu jos blogas emocijas ir galiausiai pasakyti: viskas yra gerai brangioji.

[quote:34tssw2t]Galiausiai pareiks jog as PIRMAS pradejau barni[/quote:34tssw2t]
[quote:34tssw2t]sakys, kad nieko tokio cia neivyko ir tik as sutirstinu spalvas?[/quote:34tssw2t]
O tu isitikines, kad pradedi ne tu? Gal tikrai nieko tokio nevyksta, bet tu per stipriai reaguoji. Gal tu viska taikai sau, kur ne tau skirta? Nukritus lekstei, as irgi pasibaru, bet tai skirta lekstei, o ne mano vyrui. Nustebciau, jei jis atbeges pradetu rekauti, tada jau tikrai kiltu konfliktas tarp musu. Bet jei jis del to kitas lekstes imtu dauzyti, tai laikyciau ji agresyviu durnium.
Pirma suvaldyk savo agresija. Dabar, atrodo, kad neleidi merginai buti blogos nuotaikos, nesupranti, jok kitam zmogui ne visada viskas sekasi, nesupranti, kad kitas zmogus neprivalu buti tau visuomet atversta knyga.
Jei mano vyras pasiautetu taip kaip tu, as irgi visai nenoreciau leistis i joki pokalbi. Man vyras slykstus butu ir nenoreciau jo matyti kuri laika. O tu isivaizduoji, kad viskas turi buti pagal tave: pasiautejai, nuleidai gara, tada kalbekim?
Tu sakai, kad ji nesugeba paaiskint. O gal tu nesugebi nesuprasti jos aiskinimo?

Na kodel taip yra uzsiciklinta ant mano agresijos. Pats pripazystu jog tai blogis ir tai neivyksta per kiekviena barni. Be reikalo apie tai uzsiminiau. As pats ta linkme su savimi dirbu.Pirma ivyksta moters rekimo tirada, tik po to mano agresija, bet ok, tai irgi nepasiteisinimas. Noreciau jog sios temos nebeliestumete.

Kodel moterys nepaaiskina, kodel joms yra naturalu del kiekvienos smulkmenos esti vyra? Nesileisti i diskusijas ir ramu pasiaiskinima. Galiausiai meluoti jog as pirmas pradejau saukti. Prasom atidziau isiskaityti i mano nupasakotas situacijas del ko ivyksta barniai. Bet as susidariau vaizda, jog moterims tai normalu, cia mano reikalas ar ieskoti kitos moters ar uzsiimti kazkokia savitaiga jog istverciau jos eiline bloga nuotaika.
Mire draugo tevas. Dabar draugas man prabilo, zinai sako: nemaniau jog mano mama yra tokia bjauri. Kol buvo gyvas tevas, tai isiliedavo ant jo. Dabar blogos nuotaikos keliauja ant mano draugo. Tai tas negerai, tai anas negerai. Niekas nebeitinka, ka bedarytu ar nedarytu, vistiek prie kazko prisiknis. O seniau normaliai sugyvendavo su mama, atvaziuoja padeda prie ukio ir t.t. Nera juk jis koks sunus palaidunas, nenusitvarkes gyvenimo ar dar koks.
Kodel moterys nekalba apie savo psichologini smurta?

Zmogau, nieko Tu su savimi nedirbi. Neapgaudinek saves. Tu kiekvienoje moteryje matai isikunijusi demona. Stengiesi isprovokuoti jos pykti, kad dar karta turetum patvirtinima, jog moteris- velnio isikunijimas, ir kad galetum pasikacialinti stalus pavartydamas. Susitvarkyk savo agresija, o paskui jau rupinkis, kaip pakeisti moteris. Arba gyvenk su vyru.

Ir dar. Kodel man atrodo, kad ir si komentara sugniauzes kumscius rasei.

[quote="Vienisas vilkas"]Na kodel taip yra uzsiciklinta ant mano agresijos. quote]
Todel, kad ji yra visko priezastis. Tu nesugebi vertinti saves kritiskai

Vienisam vilkui

Vargu ar moterys tave supras Pas mane panasi situacija, tik trunkanti ilgiau kiek supratau is tavo post'u. Is pradziu stengiaus nekreipt demesio i maniskes priekaistus ir barnius - galvojau praejus kazkiek laiko kampai nusislifuos. Bet niekas nesikeite, bart gaudavau del kiekvienos smulkmenos. Galvojau, kad jos darbas kaltas, nes ten pastoviai ant itampos buvo. Kai susilaukem pirmo vaiko, ji isejo is darbo, ir pasidare dar blogiau kai ji sedejo namie ir nieko neveike... Susedom, pasisnekejom ramiai, ir nusprendem, kad reikia zmonai keist kazka gyvenime. Ji nusprende, kad nori mokytis ir gaut antra aukstaji. Istojo, mokesi, taciau barniai tesesi... Tik jau baremes abu, nebenusileidinejau, bet ir pirmas nepradedinedavau. Susilaukem antro vaiko. Buvimas namie vel jai stoga pradejo raut. O man kazkuriuo momentu truko kantrybe ir pradejau pirmas konfliktus kelt (matyt pasamone nusprende, kad geriausia gynyba - puolimas) kai pajausdavau savosios kylancia agresija... Taip ir gyvenam dabar - apsilojam kaip sunes be rimtos priezasties, susitaikom, apsilojam, susitaikom... Per 10 bendro gyvenimo metu taip ir nesugebejom rast iseities.
Nemanau, kad ir tu sugebetum istrukt is tu konfliktu rato, sprendziant is mano asmenines patirties. Taip kad pats apsispresk, ar nori tokio gyvenimo... Jei dar vaiku ir bendro turto neturit - issiskirt nesunku.