Ar kištis į santykius?

Ugnele, bet ar tai reiškia, kad jeigu jūsų gyvenime atsiras artimas žmogus, jūs galėsite nusisukti nuo vaikų netgi tuo atveju, jei žinote, kad jiems labai reikia jūsų pagalbos? Aš tikrai nesiginčiju su tuo, kad kiekvienas turi kurtis savo gyvenimą, bet nejaugi iš tiesų nepadėsite vaikams?

Žinoma, šiuo atveju kalba sukasi apie tai, ar vaikai supras tėvo poreikius. Bet jei nesupras, tai jau gana rimtos auklėjimo spragos. Tačiau jei vaikai viską suvokia, bet šiuo metujiems sunkus periodas ir jie neturi kur eiti, juk nesirūpinsite tik savo vienos laime, ar ne?

Neisvedziok. Viskas prasidejo nuo nulio su skolintais pinigais.
O vertybese sitaip parasyta:
Mk 10 7Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona,
Ar tau parasyti eilutes kuriose rasoma apie pagarba tevams?

Parašyti

Ef:6:1 Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga.
Kol:3:20 Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes tai patinka Viešpačiui.

To Nereikia:
Spėju, kad tau panašiai tiek metų, kiek mano vaikams:)
Aš niekada nenusisuksiu nuo savo vaikų. Aš jiems atidaviau viską, ką galėjau: dėl jų paaukota karjera ir nemažai asmeninio gyvenimo. Ir visada, kai jiems reikės, jie pirmiausiai ateis pas mane, nes taip buvo visada.
Bet!
Žinai, kas dabar būtų blogiausia? Jeigu aš dabar būčiau vieniša ir dėl to jie jaustųsi kalti, kad dėl jų atsisakiau galimos meilės, galbūt turiningo laisvalaikio. Jeigu jie būtų išvažiavę ir jiems rūpėtų, kad man ko neatsitiktų, nes aš viena ir manim niekas nepasirūpins. Jeigu kokį gūdų žiemos vakarą aš liūdėčiau ir jie jaustų pareigą mane guosti. Jeigu jie per atostogas galvotų, kad turi atiduoti skolą ir mane pasiimti kur nors, kad nesėdėčiau pati viena.
Tai, ką dabar aš gali padaryti dėl jų geriausio, tai yra būti laiminga, savarankiška ir neįsikabinusi į juos. Nes tu galbūt nežinai, kas tai yra, kai lieka vienišas senstelėjęs tėvas ar mama, prie jo pradeda kibti ligos, ar pabjūra nuotaika, kai jis nori dėmesio, o vaikai turi savus gyvenimus, o ir suprasti gali tik panašaus amžiaus žmogus.
Todėl manau, jei žmogui pasitaikė laimė kad ir vyresniame amžiuje sutikti savo žmogų, jis turi to neatsisakyti ir jo vaikams nuo to bus tik geriau. Juk vaikų atžvilgiu niekas nepasikeičia, meilė jiems nuo to nesumažėja.

Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu. (Ef 6,1–4)

Aš labai atsiprašau, bet su biblijiniais pamokymais esu susipažinusi tik dalinai (matyt išsilavinimo spragos). O kaip Jums variantas labiau gyvenimiškas: Jūs, tėvai, skiepykite savo vaikams pagarbą ir supratimą, o Jūs, vaikai, mokykitės pagarbos ir supratimo. O tuomet visiems apibendrintai: padėk kitam ir kitas padės tau, suprask kitą ir kitas supras tave. Siek laimes, bet neskriausk kito. ir t.t. ir pan.

Vis pasiskaitau jūsų nuomones, labai naudingų ir įdomių minčių randu. Patiko draugo, kuris neturi... žodžiai apie pagarbą tėvams ir apie vyro tai, kad vyras privalo palikti savo tėvus ir kurti savo gyvenimą. Tai mane užkabino. Mano vyro vaikai jau tikrai pakankamai suaugę, dirba, turi poras. Jiems brangi yra būsto nuoma, todėl ir sugrįžo. O dar manau ir todėl, kad jiems tiesiog nesinori imtis atsakomybės už savo antras puses,juk kartu gyvenant kiek rūpesčių atsiranda. Geriau glaustis pas tėvą, atsivesti porakart savaitėj saviškę merginą, už butą galima nemokėti, jokių bėdų, taip gyventi ir iki 40 metų galima. Va ko baiminasi mano vyras, ir čia aš jam pritariu. Bet gal mes ir neteisūs, jei manyčiau teisūs, neklausčiau patarimų. Gal dabar jaunimas nenori kurti šeimos, geriau tėvams ant sprando? Aišku ne visi.

Ugnele, aš vis labiau imu suprasti, kad mūsų diskusija beprasmė. Iš esmės mes kalbame apie tą patį, tik šiek tiek aplinkeliais. Pasakysiu labai paprastai: jei jūsų vaikams būtų buvę sunku ir jūs būtumėte į tai numojusi ranka ir siekusi savo asmeninės laimės, ar jūs būtumėte buvusi laiminga? Ne (esu tuo tikra). Apie tai aš ir kalbu. Jei vaikams reikia pagalbos - tėvai turi padėti ir tai neturi reikšti savo asmeninės laimės aukojimo. Kai šeimoje yra normalūs santykiai - pagalba artimui netampa aukojimusi.

Suaugę, dirbantys vaikai turėtų pradėti galvoti apie savo gyvenimą atskirai, o jei jau labai striuka bus, prašyti pagalbos. Nes, manau, 25-erių žmogus turi daugiau potencialo, jėgų, energijos, nei 50-ties.
Beje, tas pats liečia ir Jūsų vaikus...