Ar kištis į santykius?

Va čia visa ir bėda, kad jis, akivaizdu, nenori imtis atsakomybės. O kas jau kas, o jau jis pats savo vaikus geriausiai pažįsta.
Man visada atrodo, kad jei tėvas ar mama pasakys vaikams nelabai gerą žinią, vaikai gal ginčysis, gal pyks, bet savam vistiek atleis. O svetimam gal nelabai.
Bandau įsivaizduoti: jei kokia nors teta man kažkada būtų pareiškusi, kad pas mus gyvens, tai man ji tikra įsibrovėlė atrodytų. Bet jei tėtis atvirai pasikalbėtų ir pasakytų, kad tai jo galutinis sprendimas, manau, gerbčiau jo valią.

Papriestarausiu siek tiek, vaikai yra tam tikra prasme ne musu, jie kurs savo gyvenimus ir paliks tevus. Tuo tarpu mes liksime su sutuoktiniais. Tas vyras gali taip ir nesurasti moters ir likti senatveje nasta vaikams. Negi jie to noretu? Psichologai mano kad neteisingai daro issiskyrusios moterys , kurios visiškai pasiaukoja savo vaikams, atsisakydamos laimes - tik jeigu jos jauciasi del to nelaimingos. Prisiminkite ismintinga pasakojima apie varna, nesanti savo vaikus per upe.

Tai ir praneskit kartu. Bet ne daugiau.

OMG. Vyro su kuriuo ketini gyventi vaikai negali būti "svetimi". Jei tai yra normalūs, pakankamai šilti santykiai, tuomet pokalbis neturi kelti jokio diskomforto.
Ir ką aplamai reiškia pasakymas "Aiškintis nereikia"? Čia ne aiškinimasis, tai elementarus žmogiškumas. Suvokiate, kad tie vaikai ten gyvena, kad tai jų tėvas ir jų namai?
Kas per iškrypusi visuomenė... von iš namų nes atsirado kitas žmogus? Va taip ir gyvename.
Atsiprašau, iššaukėte manyje pykčio proveržį )))

Butas yra tevo ir mamos.

"Papriestarausiu siek tiek, vaikai yra tam tikra prasme ne musu, jie kurs savo gyvenimus ir paliks tevus. Tuo tarpu mes liksime su sutuoktiniais. Tas vyras gali taip ir nesurasti moters ir likti senatveje nasta vaikams. Negi jie to noretu? Psichologai mano kad neteisingai daro issiskyrusios moterys , kurios visiškai pasiaukoja savo vaikams, atsisakydamos laimes - tik jeigu jos jauciasi del to nelaimingos. Prisiminkite ismintinga pasakojima apie varna, nesanti savo vaikus per upe."

Atleiskite, aš dar jauna. Gal nesu teisi, bet... Niekas nesako aukotis dėl vaikų. Aš siūlau ĮSIJAUSTI į vaikų situaciją. Jeigu vaikams dabar reikia pagalbos (jie nėra pajėgūs gyventi atskirai) tuomet tėvai turi padėti. Lygiai taip pat kaip vaikai turi padėti savo tėvams, kai jiems sunku, kai jie negali pasirūpinti patys savimi.
Šeima, gerbiamieji, yra didžiausia ir svarbiausia gyvenimo vertybė. Tą reikia skiepyti savo vaikams ir suvokti patiems. Nustokit vaikytis vien tik asmeninės laimės. Niekas nesako prisirišti ir eiti iš paskos visą gyvenimą. Aš tiesiog siūlau padėti tol, kol žmogui reikia pagalbos.

Situacija nėra lengva, juo labiau kai tai nėra pirmas etapas gyvenime..
Vovere, jūs pati lyg šiol gyvenate su mama ir vaikais, pabandykite įsivaizduoti, jei mamos draugas į jumis kreiptusi tuo pačiu klausimu, ar taip paprasta būtų pasirūpinti gyvenamu plotu??
Kurkite gyvenimą, bet gali būti ir taip, kad kurį laiką teks pagyventi visiems draugėje..Pačios didžiausios jums sėkmės

Kur as tau parasiau von is namu.
Kita vertus pati rasai ir pati sau priestarauji.
Juk tu rasei, kad vaikai padarys viska, kad tevai butu laimingi.
Tai klausyk manes idemiai.
NR1 Tevai duoda pradzia. Veliau vaikai patys sau gyvenima kloja.
Tevai tampa laimingais kai ju vaikai susikuria sau gyvenimus. Ty jie tampa savarankiskais. Veliau tevai tampa seneliais. Tai yra vaikai tevams suteikia pradzia, per anukus. Ar supranti kas yra pilnatve?

To Nereikia:
Taip, aš turiu vaikų. Aš tikrai visais gyvenimo laikotarpiais jiems padėjau, kiek reikėjo. Padėjau, bet savo gyvenimą jie turi kurti patys savo jėgomis, taip, kaip kūriau aš pati. Jie atsakingi už savo gyvenimą, o aš už savo.
Svetlana teisi - negalima vaikams užkrauti savo gyvenimo senatvėje, todėl manau, kad geriausia, ką galime padaryti patys - pasirūpinti savo tolesniu gyvenimu. Vaikai turėtų būti kaip tik laimingi žinodami, kad jų tėvai nėra vieniši, jie saugūs, susitvarkę savo gyvenimus.

Gerbiamasis (ar tikrai?), ne visiems ta pradžia duodama vienodai. Labai džiugu, jei jūsų gyvenime duota pradžia buvo pakankamai stabili ir Jūs sugebėjote įsitvirtinti ir judėti į priekį. O štai kitiems reikia daugiau paramos. Jei vaikai pakankamai savarankiški - jie pradės kurti savo gyvenimus, kad tėvai būtų laimingi. Jei vaikai patys neturi kur dėtis (neleidžia galimybės ir aplinkybės) tėvai turi tą suprasti.
Nežinau, kokį gyvenimą Jūs gyvenate, bet mano gyvenime yra abipusis (tėvų ir vaikų) supratimas. "patys sau gyvenimą kloja" turėtų reikšti suaugai, tai gyvenk, mielasis, kaip išmanai? Atsiprašau, nesutinku.
Matyt, vėlgi, vertybės mūsų kiek kitokios.