Paprastas dalykas – vaikiną tenkina esama situacija, jei dar tarp tų susitikimų įpinamas ir seksas, o įsipareigoti griežtų norų nėra, tai puikiai suprantama. Šiaip patarčiau pasikalbėti ir išsiaiškinti, bei apibrėžti jūsų santykius, nieko labai baisaus neatsitiks, jei nenorės įsipareigoti papraščiausiai žinosi, kad neverta gaišti laiko ir tiek.(na nebent taip jau myli kad pasitenkinsi esama situacija...)
Kalbant apie stereotipus ir nuostatą, kad būti vienam yra blogis – kiekvieno žmogaus apsisprendimas ką ir kada jam veikti. Nesakau, kad neieškau artimo žmogaus – atvirkščiai labai intensyviai, tačiau vienam man tikrai nėra blogai. Smerkiu nuostatą – nuo mamos prie žmonos ir kolegas vyrus, kurie taip elgiasi, laikausi nuomonės, kad didelė tiek charakterio, tiek vertybių dalis suformuojama po „tėvų lizdo“ palikimo, o ir liaudiškai kalbant išsilakstęs vyras ir pastovesnis, ir patikimesnis.
Iš esmės melancholiškos nuotaikos ir tas vienišumo jausmas užgriūna dažniausiai per didžiąsias metines šventes, o visa kita laiką pakanka draugų/ių, giminių, pažystamų, kolegų bendravimo, o ir įtemtos dienotvarkės, kad paprasčiausiai nebeliktų laiko jaustis vienišam.