Isdavikas - kaip nenukenteti

Aciu uz patarimus. Susitiksim, o toliau bus kaip bus... O suzinojau labai atsitiktinai, maciau, kaip ji su juo flirtavo, o paskui jo zinute jai...

2 men pazinties su zmogum is kito miesto- tai tik pazinties pradzia, niekuo neipareiogojanti.
Idomu, ka tau atsakys. Ir idomu, kaip tu paklausi. Jei mane tokioje rinkimosi stadijoje kas imtu klausineti, yra didele rizika pajausti spaudima. O spaudimas pazinties pradzioje - nieko gero.

Hm, tame labai daug. Zemiau trupiniai, rekomenduoju iskarto sekti nuoroda:
"Vi­sa­da de­ra pra­šy­ti mei­lės, ta­čiau ne­de­ra ir ne­re­a­lu pra­šy­ti bet ku­rio ki­to su­au­gu­sio­jo (taip pat ir mū­sų tė­vų) pa­ten­kin­ti mū­sų vai­kys­tės po­rei­kius. Dau­gu­ma mū­sų bai­gia­me vai­kys­tę ne­iš­si­gy­dę są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai pa­da­ry­tų psi­cho­lo­gi­nių žaiz­dų ir ne­bai­gę tvar­ky­ti emo­ci­nių da­ly­kų. Ta­čiau li­ki­mas mus ver­čia kar­to­ti tai, ko kaž­ka­da ne­bai­gė­me. Ne­iš­gy­dy­tos vai­kys­tės trau­mos tam­pa skaus­min­go­mis su­au­gu­sio žmo­gaus dra­mo­mis. Mū­sų fan­ta­zi­jos apie „to­bu­lą mylimąjį“, nu­si­vy­li­mas ben­dra­vi­mu, ku­rio ne­kei­čia­me ar ne­at­si­sa­ko­me, ar­ba nuo­lat ky­lan­čios sa­vi­tar­pio san­ty­kių dra­mos ro­do, kad pir­mie­ji mū­sų po­rei­kiai ne­bu­vo pa­ten­kin­ti, žaiz­dos neužgy­dy­tos. O kaip sun­kiai sten­gia­mės at­gau­ti iš ki­tų tai, ko kaž­ka­da ne­te­ko­me. Ta­čiau ne­tek­tys nie­ka­da ne­ga­li bū­ti at­ly­gin­tos – dėl jų rei­kia tik pa­liū­dė­ti ir jas pa­mirš­ti. Tik ta­da ga­lė­si­me vie­ni su ki­tais ben­drau­ti kaip su­au­gę. „Pus­die­viams iš­ėjus, at­ei­na die­vai“, – taik­liai yra pa­sa­kęs R. V. Emer­so­nas.
Svei­ki su­au­gę žmo­nės ne­pa­si­duo­da nei­gia­mam ben­dra­vi­mo jau­du­liui, ku­riuo kai kas nau­do­ja­si, no­rė­da­mas iš­spręs­ti ne­iš­spręs­tus vai­kys­tės gal­vo­sū­kius. Ko­kia iro­ni­ja, kad dėl to­kių mė­gi­ni­mų tik kar­to­ja­si vai­kys­tės dra­mos. Sce­nos užuo­lai­da vi­siems lai­kams nu­si­leis tik ta­da, kai žmo­gus pa­jus vi­di­nę at­sa­ko­my­bę ir iš­moks su­si­tai­ky­ti su ne­tek­ti­mi.

Mū­sų kū­nas įsi­me­na vai­kys­tė­je pa­tir­tą iš­gąs­tį ar smur­tą. Ta­čiau toks įsi­mi­ni­mas, kad ir kaip bū­tų keis­ta, įvy­kius ap­gau­bia pa­slap­ties šydu. Mes ne­ga­li­me są­mo­nin­gai pri­si­min­ti ar pa­sa­ky­ti, kas mums ta­da nu­ti­ko. Ben­drau­da­mi su ki­tais žmo­nė­mis, jau­čia­me ins­tink­ty­vius re­flek­sus, ku­rie pa­de­da at­skleis­ti pa­slap­tį ir kar­tu mums su­tei­kia pa­slap­tin­gu­mo. „Ko­dėl jai pri­ar­tė­jus at­si­trau­kiu? Ar dėl to­kio ar­tu­mo kaž­ka­da esu nu­ken­tė­jęs? Ta­čiau vi­du­je jau­čiu, kad trokštu mei­lės... “

[url:2fgs9w9n]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-02-22-kai-ieskome-savojo-princo/58327[/url:2fgs9w9n]

O kas jums baisiau , gyventi su betkuo ar likti vienai ?

kai kam svarbu bile vyras ,nesvarbu koks , kad tik ne viena. Jomajo ,pradeti nuo melo ,na ner sisesnes nesamones. Bet kokia kaina siekia ta vyra priristi, iklampinti , o paskui rekia , kad visi kiaules.Kai tam virui nereikia,jis visas is eiles kibina.

Kaip svarbu sutikti tinkamą žmogų, o kol jo nėra, praeities sopuliai neišvengiamai tebegyvens.

Ačiū

Apvertei pagal save. Mylek save, isgyvenk, tada tinkamas ateis.

neapverčiau, o skaičiau visą straipsnį, o ten parašyta, gydo meilė, ir ne savimeilė, o tinkamo žmogaus buvimas ir rūpestingumas, bendravimas ir supratimas, O meilės sau neišgydys, atitinkamu metu viskas išlys.. ir nustebins.

"Vi­sa­da de­ra pra­šy­ti mei­lės, ta­čiau ne­de­ra ir ne­re­a­lu pra­šy­ti bet ku­rio ki­to su­au­gu­sio­jo (taip pat ir mū­sų tė­vų) pa­ten­kin­ti mū­sų vai­kys­tės po­rei­kius."
Myleti save tai ir priimti save, toks koks as esu.
Visaip buna, buna ir taip:
"Taip pat labai taiklūs jūsų pastebėjimai apie santykių su tėvu reikšmę. Iš tiesų, kai jums trūko tėvo meilės, atsirado dideli reikalavimai draugui. Juk jumyse gyvena nuskriausta, tėvo meilės negavusi mergaitė. Tai jos dėka jūs taip dažnai jaučiate nerimą - juk jai tenka viską daryti pačiai, be paramos, ir dar būnant opozicijoje mamai. O tėvas ją vis nuvildavo, nors ji ir neprarasdavo vilčių.

Kai jūs mylite savo draugą, ši mergaitė jumyse irgi jį myli. Todėl santykiuose su draugu atsiranda daug vilčių, lūkesčių, netgi reikalavimų: suteik man viską, ko aš negavau savo šeimoje! Tik nedrįsk manęs nuvilti! Ir ne tik tėčio, bet ir mamos meilės trūkumus turi jūsų draugas kompensuoti. Nenuostabu, kad jūs pavargote nuo tokių santykių, kur tiek daug laukiama."
[url:zdfgjr3u]http://gyvenimas.delfi.lt/love/psichologo-patarimai-nesuprantu-kodel-mes-taip-pykstames.d?id=41658689[/url:zdfgjr3u]

Labai taikliai apibūdinta meilė sau "Myleti save tai ir priimti save, toks koks as esu". Nelengva save priimti ir aplamai pažinti...