Dar nei vienas neatsiliepė, kad prisipažintų pats išdavęs. Vien vargšai išduotieji, pamestieji, pažemintieji. Kenčiantys, bijantys patys laiškus parašyti, bijantys atrašyti, bijantys pažintį uzmegzti...
Nelaimingos žmonos, nustumtos į šoną meilužių, atstumti vyrai, manantys, kad moterys tokios aklos, kad nemato jų proto trūkumo, o gviešiasi tik babkių... Ir visi nemylimi...
Ech, kokie mes nelaimingi ir kaip visas savo bėdas suverčiame kitiems...
Ir kokie mes pikti, o svarbiausia - tusti ir bedvasiai, kad sugebam piktintis kito zmogaus skausmu.
o kas išduoda, jei ne mes patys? jei niekas neišduotų, iš kur atsirastų išduotieji? niekas nepasiziuri i save, kodel taip atsitiko, tik visi skundziasi.