Dauguma mūsų žino kas yra skausmas. Mums skauda kai susipjaustom pirštą, gamindami maistą. Skauda raumenys nuo varginančio darbo. Labai dažnai, šiais laikais, galvos skausmas nuo itempto darbo. Iš tikrųjų mums gali skaudėti daug ką.
Bet norėčiau papasakoti, nors to negalima pavadinti pasakojimu. Noriu aptarti kitokį skausmą. Sielos skausmą. Aišku gali atsirasti žmoniu, kurie pasakys, kad siela neegzistuoja bet manau net ir jie supras apie ką eina kalba. Tai vidinis skausmas, kai neskauda vidiniai organai ar kažkokie raumenys. Tai skausmas einantis iš mūsų sielos ir įirdies, bet ne fiziologine prasme.
Nemažai žmonių yra patyrę šį jausmą. Pavizdžiui kai budamas mažu vaiku nesupranti kodėl tėvai nenuperka tavo norimo žaislo. Tu pyksti, sakai, kad tavęs nemyli. Bet kartu mes jaučiamės įskaudinti. Mums yra nemalonu ir keista, ir mes dažnai klausiam savęs: „Kodėl?“ Kodėl jie padarė taip? Aišku praeina metai ir vaikai užauga, pasikeičia norai ir tas nemalonus jausmas dingsta.
Mums taip pat skaudu kai mes per išleistuviu vakara pakviečiam šokti patinkančią merginą, ar mergina laukia, kad ją pakvies gražuolis vaikimas su kuriuo jis ar ji draugavo paskutiniais mokslo metais. Bet kai to nenutinka, o dar blogiau pakviečiamas šokiui visai kitas žmogus, mes jaučiamės įskaudinti. Mums skauda, bet mes negalime paaiškinti kas butent. Jei tai butų kurios nors kuno dalies skausmas, tai valio. Nueini į vaistine ir nusiperki vaistu. Pora valandu ir skausmas praejo. Bet čia kitoks skausmas. Tu nerandi sau vieto, gyvenimas atrodo beprasmiškas ir nieko nesinori.
Stai aš ir priartėjau prie to skausmo kurį noriu aptarti. Tai skausmas, kaž mus išduoda, apgauna mūsų brangiausi žmonės. Tie kurios mes mylime, kuriais pasitikime. Taip, kaip bebūtų gaila, mus kartais įskaudina tie, kuriai mes pasitikime labiausiai ir kuriuos pažistame geriausiai. Aišku pažinti kitą žmogų iki galo neįmanoma ir tie kurie sako, kad pažista kitą kaip nulupta – klista. Mes net savęs kartais nepažįstame iki galo ir elgiames keistai bei neapgalvotai. Bet kaip bebūtų, mes kartais žmonėmis pasitikime. Išpasakojam visus savo norus ir svajas. Mums atrodo, kad tai žmogus kuriuo galima pasitikėti. Nor ne. Mums neatrodo, mes tuo įsitikinę ir net negalvojam apie tai. Juk tai mums brangiausias žmogus už kurį mes pasiryže paaukot viską.
Bet butent tokie žmonės ir įskaudina labiausiai. Nors tai paaiškinama. Juk mes prieš juos esame bejegiai. Viską pasakojam, viskuo dalijamės. Jie apie mus žino daug daugiau nei kiti. Todėl mes net nesitikime, kad tas žmogus gali mums pakenkti. Deje. Juk mes nuo jų niekaip nesisaugojam. Mes visapusiškai jiems atsiduodam.
Todėl kai tavę apgauna tavo brangiausias žmogus, tu jauti skausmą. Skausmą nuo kurio neimanoma pasislepti. Jo negalima sumažinti jokiais vaistais. Tada visas gyvenimas apsiverčia. Nebelieka noro gyventi, nesinori nieko daryti. Tu jautiesi sutriuškintas ir nereikalingas. Į galvą lenda visokios mintys, tau norisi šaukti, rėkti, bėgti bet kur, bėgti tol kol neapleis jiegos. Bet deje, mes to negalime padaryti. Ir tas skausmas mus kankina. Aišku mes bandome su tuo kovoti. Stengiamės išeiti iš namų, pabuti su draugais. Bet tas jausmas mūsų nepalieka ir kiti tai mato. Tada jie pradeda klausinėti, o mums tai nepatinka. Mes nenorime dalintis savo skausmu. Ir tada mes liekame vieni. Mes sėdime namie, nieko nenorime. Mums viskas atrodo nereikšminga ir nereikalinga. Viskas, ko mes siekėme praranda prasmę. Kaip ir pats gyvenimas praranda prasmę.
Aišku nuo viso to yra vaistas. Jo negalima nupirkti ar kur nors gauti. Tas vaistas yra neapčiuopiamas, juk tai viso labo laikas. Praeis keli mėnesiai, metai ir mes vėl surasime prasmę ir norą gyventi. Mes vėl norėsime buti laimingi. Gaila tik, kad visiems žmonėms reikia skirtingos laiko dozės. Vieniems užtenka keliu savaičių, o kitiems ir dešimtmečių negana.
Pabaigoje norėčiau tik pridurti, kad mes visi norime buti mylimi. Visiems norisi turėti artimą žmogų šalia. Todėl stenkimės, nenorėti vienas kito įskaudinti. Juk laikas yra nors ir vaistas, bet jo gali neužtekti. Supraskime vieni kitų norus ir troškymus. Kartais tam, kad nieko neįskaudinti tereikia atvirai pašnekėti ir viską papasakoti. Kaip nekeista, bet tiesa skaudina daug mažiau negu melas.
DarniPora.lt