Supratau ir aš, kad per tuos metus niekas neišsisprendė, tik tiek kad sužinojau visko dar daugiau.
Supratau kad buvau [b:1e08awhc] nemylima[/b:1e08awhc].
Pasikartosiu gal,.... jei mylėtum žmogų , negalėtum jį skaudinti ir jam verkiant , tuo pačiu metu
rašyti SMS meilužei.
Tu nebegalvok, kas buvo, nebesikapstyk praeityje. Džiaukis, kas nenugyvenai viso gyvenimo apgaulėje. Kokia čia meilė ir kokia čia santuoka, jei tiek laiko nepastebėjai, jog ''artimas'' žmogus turi kitą, o tave seka įdiegta kompiuterine programa? Na kam tau toks ''artimas'' žmogus? Pabūk viena, atrask save, išdrįsk būti savimi ir būsi laiminga. Tu tik pagalvok - tu visiškai laisva savo sprendimuose, savo noruose, savo laisvalaikyje. Po 30 metų. Juk tai irgi puiku. Atrasi tiek naujų ir nepažintų dalykų, apie kuriuos anksčiau dėl laiko stokos gal net nepagalvojai. O paskui, kada nors, jei tikrai norėsi, atsiras ir tavo artimas žmogus.
Aš ir viena. Na, gal ne visai viena, nes dar yra 3 vaikai. Bet jie studentai, ne Lietuvoje, matau retai. Tačiau gyvenimas tiek pameta visokių įdomių situacijų, naujų žmonių, įvairių nelauktų dalykų, kad tikrai niekada nesu jautųsis nelaiminga.
Neliūdėk, viskas bus gerai:)