Budama su vaikinu- gyvenime netobuleju! Kodel ?

Budama su vaikinu- gyvenime netobuleju! Kodel ? Budama su vaikinu atisasakau savo pomegiu ir jauciu kartais vidine asmenybes degradacija. Stengiuosi skirti didele dali savo laiko, bet kai lieku viena, tada jauciu kalte pries save, kad taip elgiuosi. Ar Jums taip nebuna, kad draugaudamos su vaikinais jaustumetes netobulejancios ?

ne, nebūna

Tada nesuprantu, negi man tik vienai taip.

labai jau abstrakčiai parašyta. tiesiog kas aišku - draugauji su vyru ir dėl to jauti kaltę. čia gal iš tikro reikėtų specialisto.
nes vienas dalykas - kodėl jau taip atrodo, kad labai svarbu tobulėti ir jei netobulėji, tai jau kalta
ir kodėl galvoji, kad bendravimas su vaikinu - ne tobulėjimas. ir iš vis - tobulėjimas - juk tai - virtuali sąvoka, kas tau tai yra ir kodėl tai taip labai privaloma, kad net gali sukelti kalės jausmą?

ir kitas dalykas - jei turi savo pomėgius - niekas niekas neprivers jų atsisakyti, jie jie tikrai svarbūs. ne mano žodžiai,m bet kažkur norai palyginti buvo su.. noru nusišlapinti - jei tu nori - tai niekas niekas, nei tinginys, nei kiti reikalai neprivers tavęs atisakyti. kai nori - tai eini ir darai. vadinasi te norai ir pomėgiai ne tokie jau esminiai. vadinasi, noras būti su vyru - daug svarbesnis. o kas po to slepiasi - ar bendravimo troškimas, ar sekso ir erotikos paieška, ar baimė būti vienai ar dar kas nors - čia jau tau tik specialistas galės pasakyti

ir viskas su tavimi gerai, neišsigalvok sau bėdų. pirmiausia tikrai - atsakyk ir kas gi čia tau taip iš tikro blogo atrodo "netobulėti" (nes tobulėjame sulig kiekviena diena, net jei patys nematome)

Reikia susivokti, ko tu nori ir tikiesi iš to vaikino.
Ir jei tau tai labai svarbu, tai yra du variantai tavo naudai - arba vaikinas po tam tikro laiko sugebės tau suteikti tą jausmą, arba tu pati išmoksi valdyti savo galbūt nerealius troškimus ir tą tavo norą "tobulėti".

Kita vertus.. jeigu jautiesi, kad jis žlugdo tavo vidinį "Aš", kad "užspaudžia" tavo pasąmoninius troškimus, nepalieka vietos plėstis.. Jei taip manysi visą likusį laiką, nieko gero nebus. Prasidės nepaaiškinami pykčiai, susierzinimai. Tai veda į niekur.

Aš jaunystėj galvojau, kad mano mergina yra "kitam lygyje" ir trukdo man vystytis dvasine prasme, nesuteikia man jokio dvasinio, intelektualinio peno, nepapildo nei jokiom įdomiom mintim, nei žiniomis. Bet gyvenimo patirtis gali daug pakoreguoti. Mano vertybės pasikeitė, pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau ir išmokau tiesiog mėgautis paprastais dalykais bendravime, vertinti joje tai, ką ji turi, o ne siekti to, ko ji niekada neturės. Tuo metu tai padėjo išsaugoti santykius.

O teisingo patarimo, kaip reikėtų tavo situacijoje elgtis, nėra :)
Tik pati gali nuspręsti.

Jūs apribojote savo poreikius, pomėgius, norus. Tiesiog nebeesate savimi. Visiškai natūralu, kad jaučiatės, jog netobulėjate. Paklauskite savęs, ar su tuo vaikinu būdama jūs galite grįžti prie savo pomėgių ir būti savimi. Jei ne, reikėtų susimąstyti, ar reikalingas jums toks ryšys, kuris veda atgal (nes netobulėjimas, stovėjimas vietoje tolygus nuosmukiui, ir jūs jau tai jaučiate, o anksčiau ar vėliau tai gali privesti prie išsiskyrimo).

As tave suprantu. Lengva pasakyti, daryk tai, ką darei, neatsisakyk savo pomėgių ir pan. Ne visi mes jaunystėje tokie stiprūs. Baimė prarasti partnerį verčia atsisakyti daug ką savo. O jei dar nesi savimi pasitikinti... Moterys iš vis linkusios daugiau ar mažiau prisitaikyti. Save gerbti ir mylėti kai kurios išmokstame tik su laiku, o kai kurios iš vis neišmokstame. Mano gyvenimas su vyru- buvo ištisa mano pomėgių atsiakymų virtinė. Ištisinis lipimas per save, taikymasis dėl šeimos išlikimo... Nors ji nebeišliko . Buvome absoliučiai skirtingi žmonės, su absoliučiai skirtingais pomėgiais, požiūriu į gyvenimą. Ir savimi pradėjau būti tik tuomet, kai man jau buvo visisškai vienodai, kas bus su mūsų bendru gyvenimu, tas pats, ką veiks, kur eis, ką darys vyras.
Taigi, kol laikas, susimąstyk, ar verta tokiam ryšiui iš vis būti.

man tikrai taip buvo kai draugavau su vaikinu..

Galima pamanyti, kad jei draugautum su mergina būtų kitaip..
Pirmiau isūlyčiau pačios sau atsakyti, o kas yra tas tobulėjimas ir... kodėl renkatės vyrus, su kuriais jaučiatės degraduojančios? Gal iš tiesų tai, ką "oficialiai" laikote toblėjimu (beje, nė viena iš besiskundžiančių taip ir nepasakė kur jos konkrečiai tobulėja kai yra vienos) iš tiesų ne taip jau ir miela širdžiai. Tik kad kažkodėl reikia - nueiti į teatrą, nes visi eina, o ne todėl, kad negali neiti. Perskaityti knygą? Tik kad matyt ji baisiai nuobodi atrodo, nes nesiskaito...
yra daugybė dalykų, kurių gali išmokti būdama su vyru - nuo kompo instaliavimo, mašinos remonto iki to pačio vakčiojimo į teatrus ar grybavimo. Tik kodėl tai atrodo degradavimas, o ne tobulėjimas?

Jūs man paaiškinkite - tai ką jūs tokio veikiat su savo vyrai, kad degraduojate? Pilstuką ir odekaloną kartu geriate? Bet juk niekas per prievartą neverčia..

Temos autore: - .pvz.: as pati dieviskai megtsu sokti, mano vaikinas nemegsta, kai einu su kitais sokti- jis pyksta! Tai sokiu lankymas - jau nebeimanomas. Kai leidziame laika kartu- jam galbut uztenka nueiti i kina, pasivaikscioti ir skaniai pavalgyti! Suprantu, kad bendravime tai butinos salygos, man taip pat tas patinka, bet dar truksta artimesnio pokalbio apie jausmus, apie ATEITIES PLANUS ! Siandienai kai tik pradedu kalbeti apie ateities planus, kaip "zaibas trenkia" ir tarp musu isivyrauja pyksciai. Man patinka planuoti, galvoti, ieskoti bendru tikslu. Mano vaikinui tai visiskai nepatinka, ir jis mano, kad tai beprasmis laiko leidimas. O as manau, kad tai geresnis laiko leidimas nei ziurejimas televizoriaus. Tobulejimas - tarkime santykiu lygyje, tai manau staigmenu, vienas kitam darymas, ejimas i tobulesnius santykius: idomesni laiko leidimo budai, svajoniu, fantaziju pasidalijimas. Mano vaikinui atrodo, kad viskas gerai, o man vis norisi dar geriau. Zinoma, as dziaugiuosi ir tuo kas yra, bet noriu vis vienu laipteliu pakilti. O butent pakilti kartu su juo galbut visose gyvenimo srityse.