Svečias: Žinot visai nejuokinga... Prieš 1,5 metų susipažinau su žmogumi - vedęs, nieko nežadėjo, bet palaikė visur ir visada, padėjo... Pradžioje lyg ir nieko -bendri pomėgiai, vienodai mastome, kalbėdavomės apie viską. Pokalbiai iki paryčių ir po kokio pusmečio pajutau, kad nebegaliu be jo - vadinkit, kaip norit- prisirišimu, simpatija aš tai vadinu meile. Niekada nelaikiau saves patrauklia nors vyrų dėmesio netrūko niekada jis įkvėpė pasitikėjimo ir patikėti savimi.
Gyvenu mažame miestelyje, nenoriu problemų jam nekartą norėjau išsiskirti, pradėti viską iš naujo, bet...
Naujus metus sutikau reanimacijoje - sveiku protu suprantu, bet pasamonė daro savo.
Iš prigimties esu kovotoja ir siekiu užsibrėžtų tikslų sistemingai ir atkakliai, bet dabar nebenoriu nieko...
Visada buna kad mes isimylime ir gaunasi kaip mazi vaikai susiprate kad jis ar ji uzimta, ka daryti? mano manimu gereu kaip nebutu skaudu sirdija pamirsti tai ir pradeti ieskoti tikrajo(osios). Kam ardyti seima, iskirti gali greitai bet kaip ir visi zinote sukurti daug sunkeu. Vienam nepatiko veidas vyro kitai nepatiko kojos, krutine ne dramblio. Vyram nepatinka kojos kreivos, storoka, ir dar kompleksu ira visokiu. Mes iskiriamia trukumus isorinius o vidini nematom, neasame iprate tai daryti ir vengiamia tokiu zmoniu. Istikrujiu mes visi zmones tik kartais nezmoniskai elgemese su kitais, nesvarbu artimas ar ne, bet istikrujiu mes dziungliose ir visi seima bendra ir gyvenimas ira tikrai bendras. Su pagarba Petras.