Emporija: As jau save saugau nuo sito.Kai pajuntu, kad jau imu "klimpti", stengiuos, viska blaiviai apsvarscius, nutraukti ta rysi arba bent jau pasiulau daryti pertrauka. Kaip dabar man kad yra. O blaivu prota jau sugebu ijungti, nes suprantu, kad daugiau skausmo nebenoriu. Tiesiog, man jau to butu per daug siuo metu. Nenoriu apsiraizgyti iliuzijomis ir paskesti tusciose viltyse. Tai jau seniai praeita ir pamirsta. Naivumui vietos nebeliko.
Taip tu sava saugai ne tik nuo skausmo, bet deja ir nuo džiaugsmo. Apsistatai neprieinamomos sienomis kad tik laimė pro jas nepraspruktų. Kadaise ir aš taip elgiausi. Kol supratau, kad taip nieko nebus. Dabar man nebaisus skausmas, jį patyriu karts nuo karto - bet tik per savo neteisingą įsivaizdavimą, puikybę ir pan. Todėl einu jo pasitikti - žinau, kad jis gydo, apvalo mano pačios ydas...Noriu "įklimpti" kuo giliau, nes rodos niekada nebuvau tokia laiminga. Sau susikuriau terapiją skausmo atveju, jei nepadės, kursiu naują. Ne skausmas yra baisus, Emporija - o baisi vienatvė ir tai, kad gali niekada daugiau nebepatirti laimės su mylimu žmogumi...