KAIP SUSIGYVENTI SU NEISTIKIMYBE?

Rasote, kad atleidote vyro neistikimybes ir net smurta. Bet jeigu esate cia, turbut nebegyvenate su juo? Tad iskart atsiprasau, kad nedetalizavau, todel dabar patiklinu: turejau galvoje, kad neistikimybes neimanoma atleisti, jeigu lieki su tuo zmogumi ir toliau gyveniti. Jeigu issiskiri, zinoma, kad reikia ir netgi butina pamirsti, ir taip - tai uzsimirsta su laiku. Bet jeigu gyveni su tuo paciu, nuolat persekioja baime, kad ta isdavyste gali pasikartoti.

Pasakysiu tik tiek, kad negalima žmogaus dievinti, taip pat kaip ir neapkesti.
Moterys nori būti dievinamos, bet kai tai nusibosta jos tampa kūrvomis.
Taigi nedievink artimo savo,o jei taip jau atsitiko,kad kitas jai geresnis neniekink, nes gal pats prie to prisidėjai. Negali susitaikyt -išsiskirk.

Neištikimybė yra bjaurus dalykas. Aš nemanau kad reikia su tuo gyventi- pati stengiuosi kiek imanoma apie tai negalvoti, bet gyventi su neistikimu zmogumi- tai jau tikras sadomazo.......Tada- jei jau taip galima- nereikia vekšlenti del neistikimybės, nes vistiek gali su juo gyvent. Net jeigu ir atšalę santykiai, manau kad vyrai ar moterys turetu pirma isiskirti, o tik po to ieskoti sau antru pusiu. Visais kitais atvejais yra lieka bjaurios nuoskaudos, niekuo nepateisinamos

su neištikimybe susigyventi nereikia. pirmiausia reikia susigyventi su savimi.

Neištikimybė...Su ja arba susitaikai ir atleidi - tai būtina, jei nori gyvent toliau...Arba viską baigi iškart, jei nesugebi susitaikyt...Man gaila vyro, kuriam visada bus primenama apie jo "grieką", o dar labiau gaila moters, kuri visą laiką nepasitikės vyru, kuris kažkada nuklydo... Aš išsiskyriau su vyru, nes neįsivaizdavau gyvenimo be pasitikėjimo.Niekada nesigailėjau, nes žinau, kad priėmiau gerą sprendimą.

as dabar kaip tik po 15 santukos metu gavau "plyta i kakta" mano vyras isimylejo, istekejusia moteri, o as kaip kokia kvaisa ji myliu ir noriu islaikyti, bet po dvieju menesiu tranzo, pagaliau supratau, kad jei jis myli kita, tai manes jau nemyli
ir ka? nuo to ne lengviau, taip skauda kad negaliu net kvepuoti , vistiek noriu kad jis liktu, vistiek noriu kad jis pabandytu viska dar karta su manim, nes as ji myliu, nes vaiku labai gaila...

Yra toks būdas - savigarba. Atraskite ją savyje, patikėkite, kad esate nuostabi - sau ir kažkam dar (ne, ne išdavikui, o daug vertesniam už jį žmogui, kada nors ateisiančiam į Jūsų gyvenimą). Žinau, kad LABAI sunku. Bet - ir tai praeina, ir vėl nušviečia saulė. Kas sako, kad ta moteris geresnė? Gal tik ji tinkamesnė jam? Gal tai Jūs jam esate per gera? Kada nors ateis supratimas, kad nutiko tai, kas turėjo nutikti, ir taip daug geriau. Stiprybės, kantrybės, sėkmės .

Suzinoti apie neistikimybe is tavo zmogaus lupu, yra skuduras i veida. Taciau jau geriau labai karti tiesa, negu visa laika buti mulkinamam, nors ir apie tai galima ilgai diskutuoti. Deja, kad ir kaip bebutu, santuoka tai ne garantinis. Mes stojame prie altoriaus su geriausiomis ir sviesiomis mintimis... bet is kur tu zmogau gali zinoti. Kartais negali del saves garantuoti 100 proc, ka jau kalbeti apie kita tavo antra puse. Ar ejimas i kaire, ar isimylejimas, ar tiesiog jau isblese santykiai... kad skaudu, kad itakoja menkavertsikuma, nepasitikejima, viskas puikiai suprantama...yra daug pamatiniu bloku ant kuriu pagrindo lipdomi santykiai... subyrejus ar suduzus vienam, genda ir kiti, arba bent patampa silpnesni... sunku atsistoti, uzsimerkti "holivudiskai" nusisypsoti ir eiti iskelus nosi i prieki...bet karytais padeda, kai save itikini kad "as galiu", tuom pradeda tiketi ir aplinkiniai...

Nueita i "kaire" manau buvo ne siaip. Kazkas seimoje jau senai negerai. Reikia aiskintis aiskintis ir dar karta aiskintis. O issiaiskinus daryti isvadas ir stengtis. Nemanau, kad darniose seimose vyksta toki dalykai. Kam sukti "kairen" , jei viskas namuose gerai ?

Susigyventi su neistikimybe paprasta. Reikia paciai eiti i kaire ir tegu tuomet brangiausaim del to galva skauda.