KAIP SUSIGYVENTI SU NEISTIKIMYBE?

Nemanau, kad jis gyvens su ja. Jis vedes. As klausiau saviskes, kodel tu ardai netik savo seima, bet ir lendi isvetimas. Zinot koks jos atsakimas buvo: ji tokia pati kaip as

Jei esi tvirtas vyras , jauti atsakomybę už vaikus , nori jais ir toliau rūpintis ir nesiruoši jų palikti , tai pasistenk pirma išsiaiškinti, kodėl tavo žmonai anas geresnis, nei tu, paskiau - ar tikrai nebeįmanoma jums su žmona atstatyti kažkiek normalesnius santykius( nes kaip buvo - jau nebebus) ir gyventi toliau. Atleisti neištikimybę( tiesiog pamiršti), išmesti nuoskaudas, gyventi kartu toliau. Skyrybos - bjaurus reikalas. Vaikais rūpintis po skyrybų nebus lengva. Kartais, ypač vyrams , ir noras praeina ( proč s glas - i s serdca doloi). Pagalvokit, prieš ką ardydami, ar sukursit ką naujo geresnio

Ne nu blemba (atsiprasau), bet jau virsune. Moteris butu net ne isduota, o tik palikta ir jau vyras butu debilas, asilas.... blah blah. O vat neistikima moteris- issiaiskink kodel taip padare, nes turbut labai svarbi priezastis!! Nu ir nx tokios moters, jei dar pats bandai aiskintis, o ji oziuojas...

Visokių būna patarimų ir moterims.

Jei santykiai tiek išvedė iš proto, kad brangųjį reikia sekti su blake - manau reikia skirtis. Buvau panašioje situacijoje, šniukštinėjau, ir man aiškino kokia aš paranojikė. Įrodymų gavau ir ką? Po to dar bandėm lipdyti, bet galiausiai mane paliko. Kaip ir liko apibraižyta savigarba, bet... iš tikro palengvėjo. Ir kai galvojau jie imtų ir vėl siūlytų taikytis - tiesiog nebėra dėl ko.

labi pažįstama situacija.
maniškis irgi ant 15 jubiliejaus susirado sielos draugę, ji irgi ištekėjusi. kai jau viskas buvo akivaizdu, aš maniau išlaukisu, jo vyras irgi siūlė aukso kalnus ir prašė gyventi kartu (turėjo 1 m sūnų), bet jie buvo tiek įsimylėję... o josios vyras neatlaikė - bendradarbiai pradėjo tyčiotis. paskambino ir pranešė, jog jis skiriasi, supratau, jog tai bus viskas.
jie iškart apsigyveno kartu. vaikus paliko maniškis man, ji - savajam, net metukų sūnaus nepasiėmė. po trijų mėnesių dokumentus sutvarkė ir maniškis.
ji kartu ir jie laimingi. likom dvi suardytos šeimos. negaliu sakyt, kad jo nekenčiu- greičiau jau jis man vis dar savas ir svarbus. štai jos nekenčiu. bet nebemanau, jog net jei įvyktų kažkas nepaprasto ir jis pasakytų, jog nori grįžti, būtų įmanoma. prisiminti ir galvoti, apie jį viena, gyvenimas kartu po visų išgyvenimų ir skaudžių žodžių nebeįmanomas.
esat vyras, išsiskirsit ir viskas bus gerai. vyras viskas daug paprasčiau gyvenime po skyrybų:) sėkmės

jeigu būčiau išgirdusi tokias kalbas-iškarto būčiau nutraukusi santykius. Kalbėti apie savo žmogų, su kuriuo pragyvenai 15 metų-ir dar šitaip-visiškas ir savęs negerbimas, ir poros.

Istikruju, as esu apsisprendes. Man reikejo kitu nuomones, kurie buvo su tuo susidure. Pirmas menesis buvo sunkiausias, nesupratau kas darosi. Visdelto 15 metu bendro gyvenimo. Ir tikrai as ja mylejau ir dabar myliu, bet ir nekenciu daugiau. Prabudes supratau kas istikruju ivyko. Sunkiausiai bus vaikaims pranesti apie tai, o jie jau paaugliai. Nors jie ir taip mato, kad kazkas negerai. Ir didelis dekui visiems uz pasisakymus.

SEkmes jums, butinai dar atrasit gyvenimo dziaugsma, butinai

Keistos man tokios moterys, kurios susiranda meiluzius ir megaujasi tokiu gyvenimu, kol niekas nesuzino, dergia tuos savo sutuoktinius, o prigautos pradeda dievagotis, kad tai buvo klaida, kad reikia lipdyti santykius... Ka cia belipdyt is sudo, kuriuo apibarste viska?

Nebukit pavirsutiniski. Ejimas "na levo" gali buti ne tik priezastis, bet ir pasekme.
Gal viskas nera taip parasta, kaip atrodo .... nes nieko nebuna siaip sau, ... kam netruksta tas (ta) neiesko.
O nenoras skirtis gali buti ne tik del "patogaus gyvenimo".
Jei nusprendei skirtis siulau pagalvot, ar viska padarei, kad issaugot seima, nes sita klausyma po metu ar keliu sau vistiek uzduosi.