mazyte zmona: Tai stai - mano vyras isimylejo bendradarbe. Jie turejo bendra projekta ir panasu, kad tas projektas uzsitese ir igijo netgi kita kokybini atspalvi. Jis svyti, jis negrizta namo... O as kazkaip tikiu, kad tai vienkartinis susizavejimas. Ir noriu issaugoti seima. Noriu pasikalbeti, bet jis nesiklauso. Gerai, kad bent vaiku dar neturim, tai skirtis nebutu tiek skaudu. Bet... Na as buciau linkusi atleisti jam ta paklydima! Jei tik jis susivoktu, kad ta meile - situacine. Kad jis ja myli, nes jiems nereikia niekuo dalintis: buitim, pinigais ir pan... Kad tarp ju vietos romantikai daugiau. Kad ir mes sau galime viska dar atkurti...
Nezinau... Islaukt gal tiesiog? Kol jam praeis...? Kaip manot?
Mano vienas artimas zmogus buvo tokioj pacioj nezinioje kur ir tu dabar. Atleido, susigyveno, praejo keli metai, pagimde viena vaika, antras jau beldesi i pasauli, pries gimdyma jis ja paliko. As tau siulau nedaryti tu paciu klaidu, kol jauna ir neturi bendru atzalu apsispresti tikrai butu sunku, bet butu protinga, nes jis mato aistra kitur ir ne tavyje. Nedaryk tokiu klaidu, kokios buvo padarytos to zmogaus. . Dabar ji negali laisvai eiti susipazinti su kazkuo, nes yra vaikai, jis sau ramiai eina per panas, skirybos sudetingai klostosi, del vaiku, finansiniu isipareigojimu ir t.t.