Kaip isitikinti, kad jau padriau viska?

Santykiuose su mylimu zmogumi, sutuoktiniu buna momentu, kai norisi iseiti ir negristi. susikrauti lagaminus, isinuomuoti atskira busta ir gyventi ilgai laimingai ir ramiai. atrodo lengvas sprendimo variantas. bet, pasiziuri i dvi nekaltas akeles ir pamastai, o gal dar galiu kazka pakeisti, gal del vaiko, o gal del musu paciu, gal as dar ne viska padariau, gal pati neparodziau kad turiu sirdi, gal per daug buvau monotoniska, darboholike, isigilinusi i save ir neatsiveriau jam. gal per daug myliu vaika, o ji uzmirsau. gal per daug noriu pakeisti.
kaip atrasti seimynine laime kodel noras iseiti jau persekioja mane beveik sesis metus?
gal esate isgyvene kaska panasaus, gal priemete sprendima kuris atnese jums laimes? ar padejo jaustis geriau? atsakykite ir gal jus padesite man?

jau šesi metai abejonių? laikas veikti mergele

kas per klausimas? panašu į verkslenimą, jeigu ir žmona iš taves tokia, tai kas su tavimi gali gyventi

Man atrodo, gal bandyk kalbėtis 1/ su savo vyru, o jei nepavyksta, dar paieškok 2/ šeimos psichologo. Nes šeimą reikėtų išsaugoti, tai reiškia kasdien kurti, bent jau vaikų labui.
O nuo abejonių, dvejonių, svarstymų niekas nesame apsaugoti. Ir ačiū Dievui. Čiagi santykiai su gyvais žmonėmis, turbūt nesinori juos sužeisti ar pačiai dar labiau susižaloti. Liaudies išmintis sako: devyniskart atmatuok prieš kirpdamas.
Aš pati stengčiausi išsaugoti santykius, nes tik tol, kol jie nors kokie yra, juos galima bandyti keisti, gerinti, atgaivinti - juk kažkada jie turbūt buvo gražūs... O jei nutrauki, tai yra galas, mirtis, pabaiga be jokios ateities perspektyvos. Aš tokį sprendimą rinkčiausi tik kraštutiniu atveju.

uzduok sau paprastusklausimus: ar matai save po daugel metu su tuo zmogum...ar esi laiminga su juo ? jei tiek metu abejoji laikas tikrai iseiti manau...vaikas laimingas gali uzaugti ir issikyrusioj seimoj ..o tavo gyvenimas vienas...ir jis nestovi vietoj

Betkokiu atveju manau begti yra bailiu ir lengvabudziu bruozas. As visada uz pastangas issaugoti santykius. Griauti visada lengva, o pastatyti ir islaikyti daug sunkiau. As ir manau kaip ir minejo dainele, jog pirmiausiai reikia sneketis su partneriu, o jei jau nebeiseina susikalbeti kreiptis i specialistus. nes faktas jei tiek laiko abejoji rodo, kad nera viskas taip tragiskai (bent susidaro toks yspudis). Kazka konkreciau patarti sunku nezinant visos pilnos situacijos, o ja geriausiai zinote jus pati su savo vyru, tad ir isspresti galite tik jus. Gi abejones kankina ne nuo pazinties pradzios, ne nuo pirmos vestuviu dienos. buvo gi ir daugybe kartu praleisto grazaus laiko. tai siulau prisiminti kas leido jums abiems buti laimingiems, ir kas pasikeite, nuo kada prasidejo butent abejones. Suraskite tikrasias nepasitenkinimo ir abejoniu priezastis tada galesite jas meginti spresti ar kazka keisti, kad vel sugryztumet i ta laika, kai santykiuose nebuvo abejones.

O tu snekiesi su juo? Turejau drauge kuri norejo buti paslaptinga ir viska laikyti savyje. Kalbejo tik paklausta ar pakalbinta. Tai buvo metai kancios man. Pakalbekite...

Draugas pasakojo:
Gyveno sutuoktiniu pora, laimingai gyveno 30 metu. Abu mego vistiena. Zmona mego sparnelius, vyras megu slauneles ir zmona visuomet dedavo vyrui sparnelius nes jai jie patinka, o vyras is tos meiles jai slauneles. Nors jis nemego sparneliu, o ji nemegu slauneliu. Ir kai po 30 metu abu tai issiaiskino suprato kaip kartais kvaila yra nesikalbeti...

Kalbek su zmogum kuris yra salia taves.

Apie save galiu pasakyti, kad norėjau išeiti po vedybų praėjus 4 m. Bet kažkaip nebuvo kuo pasiteisinti- vyras geras , nerūkantis, negeriantis, į kairę nevaikštantis, dirbantis, bet negera kartu buvo... Paskutinius metus jam vidutinio amžiaus krizė prasidėjo. Bandėme išsaugoti. Net popierius surašėme apie tai, ką pasižadame vienas kitam. Prėjo dar dveji metai - jokių poslinkių. Nei iš vieno pusės. Pragyvenome 18 m. Vyras patyrė sunkią avariją ir tai buvo lūžio metas. Gražiai išsiskyrėme. Mano visos depresijos dingo. Jaučiuosi laisva ir laiminga.

sunkiausia tvardytis su kaltes jausmu, kuris apima, kad gal visdelto tai yra mano kalte, kad as nesugebu savojo isrinktojo padaryti laimingu. ka as darau ne taip, kad vietoje bendravimo su šeima vyras renkasi butelio gerima su bendradarbiais? ar tokia ta stipri alkoholio trauka? pati geriu labai mazai, ir nesuprantu jo potraukio. piktas ir pakeltas tonas arba atvirksciai kartais labai meilus mane jau nuvilia. prarandu pasitikejima kaip zmogumi, nes ne karta pavede svarbioje situacijoje.
rodos racionalioji puse saukia - palik
bet vis dar kazkur sirdyje kuzda - palauk, juk gal kazkas pasikeis, susiprotes, gal tetruksta dar vienos dienos, gal sakinio, gal artumo ir silumos ir jis supras kad jis yra geras zmogus, gali buti nuostabiu tevu, jam tereikia tik panoreti

nepasikeis ..nesikeicia zmones...viena seimos nesulipdysi ..reikia abieju pastangu