Kas sunkiau: palikti ar būti paliktam?

Ką jums skaudžiau patirti: ar kai meta jus, ar kai metate jūs?

Zaisti sachmatais su zmogaus jausmais biski ziauru...as uz draugiska issiskirima,su motyvacija ir atviru pasikalbejimu...

Manau, kad skaudžiau yra būti paliktam, nes tas, kuris meta, jau yra viską apmąstęs ir įvertinęs, ir padaręs savo pasirinkimą. O paliktasis, turbūt, dar tikisi...Neteko, bet ir nenorėčiau to patirti...Užtat, manau, kad žmonės turi visada kalbėtis, nuo pat pradžių, kai dar nėra problemų, o yra tik nesusikalbėjimas, ir labai stengtis suprasti vienas kitą. O jei jau nepavyksta niekaip, tada civilizuotai išsiskirti.

Ugnele, pastebiu, kad tavo komentarai tokie labai... gerietiški. Ar gali būti civilizuotos skyrybos? VIs tiek bus nuoskaudų, aiškinimosi, pykčio. Juk kalbama apie jausmus, o ne apie verslo sandėrį.

O šiaip tikrai skaudžiau būti paliktai...

Na, nežinau, ar gerietiški, bet daugiausiai remiuosi savo patirtimi, savo nemažos šeimos patirtimi.Aš apskritai manau, kad žmogus pykdamas ar pavydėdamas daugiausiai blogo padaro pats sau, ne kitam. Todėl prieš kuriant santykius su kuo nors labai pasikliauju protu ir intuicija, o jei jau užsimezgė tie santykiai, tada nuo pat pradžių reikia stengtis, kad jie būtų geri. Labai svarbu atvirumas, tolerancija, na ir kalbėtis apie visas tik pradedančias išlįsti problemas. Tada tų nuoskaudų tiek neatsiranda. O jei jau taip išėjo,kad reikia skirtis, aišku, lengva nėra, bet pykčio - na, aš nežinau, ar pas mane būtų. Tai, galbūt, fakto konstatavimas, kad šitas gyvenimo etapas praėjo, bus kitas, su kitu žmogumi ir visada reikia tikėtis, kad tas kitas bus sėkmingesnis.Man turbūt, būtų daug liūdesio ir apmąstymų. Ir visada stengiuosi mokytis iš savo klaidų. O aiškintis reikėjo anksčiau.

Matyt nuo charakterio priklauso kaip skiriamės. Mano skyrybos būtų su daug ašarų, neviltim ir tikrai daug pykčio ant jo ir ant savęs dėl to, kad viskas sugriuvo. Ir tikrai savęs nekaltinčiau, kad pykstu, kad aiškinuosi, kad bandau santykius sulipinti, nes man atrodo taip jaustis yra normalu. Nenormalu, jei susirenki daiktus ir ramiai išeini...

Na, mano temperamentas ir charakteris tikrai ne iš ramiųjų :). Ugninis šaulys su viskuo, kas jam priklauso....:).
Aš tik manau, kad palikimas savaime neateina, tai yra pasekmė anksčiau susiklosčiusių santykių, aplinkybių ir pan. Aiškintis, taikytis, derintis vienas prie kito reikėjo anksčiau, kalbėtis tarpusavyje reikia nuo pat pradžių visom absoliučiai temom. Ir jei padarius viską, žmogus tave palieka, reikia su tuo susitaikyti ir gyventi toliau. Gera kartu turi būti abiems ir jokių aukų čia būti negali. Pagaliau, sakoma, kai užsidaro vienos durys, tada atsidaro kitos. Vadinasi, atsiveria naujos galimybės sutikti savo tikrąjį žmogų.

Remdamasis savo patirtimi skyrybos toks nemalonus procesas,jo etape Tu tiek suzinai apie save is kito zmogaus,nebutinai tai ka isgirsti yra tiesa,taciau mano skyrybu priezastis yra visiskai skirtingi charakteriai...butent kai problema,ja butina iki einant miegoti kazkaip isspresti,o ji maste visikai kitaip:kad problemos issisprendzia savaime...tad ilgai taip nesitese...abu nusprendem skirtis,o to eigoje as isgirdau tokiu dalyku...kad veliau pradejau pats galvoti,ka as tokio joje pamaciau,kad ja pamilau...santykius bandau islaikyti draugiskus,ko nebando iksas,gal net priesingai,bando ieskoti konfliktu... yra mazas zmogeliukas,kuriuo reikia rupintis...tad nori nenori tenka bendraut...

Patirtis tikrai nebloga...i santykius su moterimis pradejau ziureti visikai kitaip...jei nera partnerystes,nera darnos,nera darnos...bus pykciai...tad linkiu sekmes visiem ieskantiem savosios puseles...;)

Man sunkiau, kai pati palieku vaikiną. Jei žmogus mane tebemyli, sunku nereaguoti skaudžiai į jo prašymus neskubėti skirtis, pabandyti dar kartą arba pažadus, kad jis pasikeis. Su vienu vaikinu likau vien dėl to, kad jam tuo metu buvo rimtų bėdų su sveikata ir jis vos ne nusižudyti ketino, jei išeisiu. Kažkaip nesugebėjau palikti žmogaus tokiu sunkiu jo gyvenimo laikotarpiu. Bet vėliau gavosi dar blogiau, nes abu prasitampėm taip metus, kol visai santykiai pašlijo, ir išsiskyrėm tikrai ne gražiuoju...

na manau,jei jau galvoje sukasi mintis apie skyrybas,ja reikia kaip mat realizuoti,arba skirtis arba pasistengti truputeli abiem ir issiaiskinti,kas ne taip...taciau,jei jau buvo viena karta,bus ir antra...palaipsniuj igaunamas imunitetas,nuo pirmu kivircu...kartais buna,kad is esmes niekas ir nepasikeicia,nes kaip zinia asmens prigimimo nepakeisi,nes ta padaryti yra labai sunku,o veliau skirtis buna tik sunkiau...