Kas sunkiau: palikti ar būti paliktam?

Gal aš egoistė, bet man atrodo sunkiau būti paliktam. Na, aišku, jei laipsningai prie to prieinama, gal netaip skaudu, bet jei netikėtai taip nutinka, tuomet imu knistis po savo vidų ir ieškoti klaidų kurias AŠ padariau... visada kaltinu save, nors vienas kaltas niekada nebūna

Aisku, sunkiau buti paliktam. Tas, kuris palieka, daro taip kaip jam geriau.

Sypsausi.
Paliktasis-nuskriaustasis. Anas, kaltas.
Anas "daro kaip jam geriau", o nuskriaustoji verkia, kad dare del jo viska. Ops.

Bet taip juk ir buna...

Buna visaip.

Tai paprasčiausiai nepamatuojama. Paliktam lengviau dėl to, kad kaip ir jau buvo minėta, jį visi guodžia, užjaučia ir palaiko. Čia aš kalbu apie ilgalaikius santykius, kai artimieji ir pažįstami apie santykius žino.
Paliekantis pats jaučiasi blogai ir mūsų baisiai netolerantiškoj visuomenėj dažnai būna apkaltintas būtais ir nebūtais dalykais. Kiekviena bobutė gali labai norėti pasmerkti, nors gal iki tol jai ta pora visai ir nerūpėjo.
Todėl dažnai paliekantis neša dvigubą naštą. Nors, gal to, kurį palieka ir viena našta daug sunkesnė ir ją sunkiau atlaikyti net tada kai yra palaikančių. O gal paliekantis yra tas, kuriam palikti tas pats kaip vandenį nuo savęs nusipurtyti. Būna visaip.
Genys margas, pasaulis dat margesnis.

Manyciau, sunkiau tam, kuris ilgesni laiko tarpa saves iesko ir abejoja savo teisumu.