Poezija

Pakalne

As aukstai kalnuose,
Kvepuoju saltu oru,
Stebiu zvaigzdeta dangu,
Ir apie tave galvoju.
Tu atstoji, man,
Visas dangaus zvaigzdes,
Visas kometas,
Ir visa kalnu grozi.
Kai nusileisiu zemyn-
Mes susitiksim,
Isgersim zalios arbatos
Ir ragausim sokolada.
Papasakosiu, tau,
Kad neradau kalnuos,
Anei danguj,
Mielesnio vaizdo,
Nei cia zemai,
Kartu su tavim.

2007 11 09 20:54

http://linas.superidejos.lt

Stasė Dzenuškaitė (g. 1924)

KOKIOM GRAŽIOM AKIM

Kokiom gražiom akim
į moterį
tu pažiūrėjai,
Renuarai.
Nurengęs,
kūdikio nekaltumu
ją apvilkai.
O, koks skaistus
nuogumas
gali būti!
Tarsi rojuj - - -
Kokiom gražiom akim
į moterį
tu pažiūrėjai.
Jai pačiai
grožį jos
padovanojęs.

DAUG ERDVĖS

Tarp tavęs ir manęs -
daug erdvės.
Kaip gerai!
Daug šviesos.
Daug gaivos.
Yra kur minčiai
sparnus ištiesti.
Yra troškimams
kur stiebtis.
Yra jausmams
kur įsibėgėti.
Jūs vaiskios,
jūs mėlynos tolumos!
Viliokit.
Žavėkit.
Širdį sunku suturėti - - -
kaip gerai -
daug erdvės.

2005

www.rasyk.lt
ten daug poezijos ir kas gerai, kad paciu zmoniu sukurtos, o ne perrasytos

   Komentaras: Tu nori, kad gyvenčiau tavo širdyje kur meilė miega ir pasakų nėra?

Ir jei tenai tik kasdienybė
Kuo man tada pagirdyt savo sielą

Radau naujai išleistą jaunatviškos poezijos knygelę - Ievos Anelauskaitės "Skambėjimas atskirai" (Žaltvykslės knygos, 2009). Siunčiu jums porą eiliukų iš jos:

Mudu

Kaštono žvakėje paslėpk mane.
Nuo saulės skvarbaus žvilgsnio
Ir nuo savojo... Nepadoriai tiesmuko
Kiaurai į manęs vidurį.
Įkvėps mane vėjas
Ir iščiaudės vaivorykštę,
Aitraus kvapnumo nusigandęs...
Ten mane regėsi,
Kur saulė su lietumi
Išdykauja dviese.

Skambėjimai

Į mane įslinko
Lėta, rami Laimė.
Apsigyveno.
Skamba vėjo varpeliais
Aiškiai ir šviesiai.
Išgrįsiu baltais akmenėliais Jai taką.
Tegu Ji vaikšto manyje tyliai skambėdama.
Tegu nepavargsta bevaikštinėdama...

Tavo dovanos patenkina mūsų, mirtingųjų, visus norus ir vėl sugrįžta
pas Tave nesumažėjusios.

Upė skuba per laukus ir kaimus, bet jos nepailstanti srovė į šalį pasuka
Tau kojų numazgoti.

Gėlės kvapai ore pasklinda, tačiau jos paskutinė pastanga pasitarnauti Tau.

Pasaulis nenuskursta Tave pagarbindamas.

Žmonės iš poeto žodžių ima tą prasmę, kuri patinka jiems, bet paskutinė
jų prasmė - tai Tu.

R.Tagorė, Aukojimo giesmės

Pasislėpė saulė,ir blėsta diena,
Šešėliuos ateina bekraštė migla,
Kodėl naktį šalta,kodėl taip baugu,
Šešėlis telydi praeivį lauku.

Neieško praeivis ramybės šventos,
Neieško svajonės nei meilės taurios,
Palieka jis viska pavarges naktį,
Ir mėnuo telydi jo veidą viltį

[b:1u1qmh17]Vladas Braziūnas - vys par to ãlo[/b:1u1qmh17]

Dievs žmõgo mėlэje be gãla jam ėš grõba padãre Jievo
pamãte, ka žmõg ė dã negañ – ėš mieže padãre ãlo

apėpyne apynės' ė dainom sotartynėm

pėrmoćiáus' būva als, paskiaũ būva žõd's –
ėš àlos pasául's atsėrãda

ožtàt po šiai dienė márga pasáule gražiáusios pràdžios
jaškõk Pasvaly àlos kobėly

kor jáuč's ėš miesta gėrba ėšlypės' aptaisyts vainykэs apynių
lėg ka Velykos vys būt a Sekmynės' –
lėnksmiáus' švėñte be gãla, –

vys par to ãlo!
vys par to ãlo!..

[b:1u1qmh17]vis per tą alų[/b:1u1qmh17]

Dievas žmogų mylėjo be galo, jam iš grobo padarė Ievą,
pamatė, kad žmogui dar negana – iš miežio padarė alų.

Apyniais apipynė ir dainom sutartinėm.

Pirmiausia buvo alus, paskiau buvo žodis –
iš alaus ir pasaulis rados.

Užtat po šiai dienai margo pasaulio gražiausios pradžios
ieškok Pasvaly, alaus kubily,

kur jautis, iš miesto herbo išlipęs, apynių aptaisytas vainikais
lyg kad Velykos vis būt ar Sekminės –
linksmiausia šventė be galo, –

vis per tą alų!
Vis per tą alų!..

Fabijoniškės, 2000.VI.6
[url:1u1qmh17]http://vladas.braziunas.net/[/url:1u1qmh17]

Prisiminiau tokią fainą poezijos knygelę, kurią skaičiau kažkada Palangoje prie jūros kopose su savo žmona nuogale iš Le livre d'or de la poésie français. Vieną eilėraštuką iki šiol tebemoku mintinai: QU'ELLE EST BELLE LA TERRE!
Qu'elle est belle la terre, avec ses vols d'oiseaux
Qu'on entrevoit soudain a la vitre de l'air,
Avec tous ses poissons à la vitre de l'eau!
La peur les force vite à chercher un couvert
Et l'homme reste seul derrière le rideau.
Le poéte se tient a la vitre des mots.
Cette beauté qu'il chante, il la donne à son frère
Qui se lave les yeux dans le matin nouveau.
P.S. Naujas rytas taip ir nebeišaušo, žmona pabėgo ir iliuzijos sudužo, beliko tik maltis internete, o gaila.

Mes abu gulim šilko švelnumo pataluose,
man be galo gera tavo glėbyje..
Aš bučiuoju ir glamonėju tave,
kaip nuostabu, kad mes esame drauge.

Mudu pradedam nusirenginėti,
mūsų širdelės ima virpėti.
Dabar mes abu jau nuogi,
tokie kokie gamtos sutverti.

Bučiuoju tau lupas, kaklą, krutinę,
tavo krūtys tokios didelės, tarsi ištinę.
Bučinukai slenka vis žemiau
ir man darosi vis įdomiau.

Pasiekiu tavo kūno vietelę slapčiausią...
Mmmm... Liežuvėlis sako man, kad ji pati saldžiausia...
Girdžiu tavo garsų alsavimą
ir jaučiu, kad greitini kvėpavimą.

Aš dabar toks susijaudinęs,
mano visas kūnas geidžia tavęs...
Švelniai, neskubėdamas į tave įeinu,
O Dieve! Kaip be galo malonu...

Dabar mes tarsi vienas kūnas,
tai pats nuostabiausias malonumas...
Aš pradedu greičiau judėti,
mūsų pulsai ima pašėlusiai dažnėti.

Kaip gera, ah... Kaip nuostabu...
noriu, kad tai niekada nesibaigtų...
Tik staiga pasakiškas jausmas užplūsta mus...
Tai tikriausiai devintas dangus...

Gulim abu pavargę ir išprakaitavę,
širdį vienas kitam atidavę.
Pavargę užmiegam vienas kito glebyje,
angelėli, myliu karštai be galo tave...