vyru-moteru kalbu zodynas

Pritariu. Ir tikrai žinau, kad, jeigu vyras siekia moters, koks nedrąsus jis bebūtų, suranda būdą būti šalia. Užmiršk jį.

Kalbėtis reikia, kalbėtis... Prieš klausiant ko pagalvok kaip atsakytum į tą klausimą pati, ar norėtum tokio klausimo, ar lengvai ir vienareikšmiškai atsakytum, o kad būtų nuoširdžiau, atviriau, paprasčiau, klausdama tuo pačiu parašyk ką atsakytum pati į tokį klausimą. Bendravimas labai svarbus, be jo nieko nebus...

Is paziuros nekaltas klausimas "ka tau reiskia musu bendravimas“ gali kaip reikiant priremt prie sienos zmogu. Tai savotiskas ultimatumas, nes nuo atsakymo priklausys tolimesnis bendravimas (o gal ir visai nutrukti). I kampa ispaustam zmogui bus sunku parinkti „tinkama“ atsakyma, jei jis pilnai nezino situacijos, kurioje atsidure. Gal but tas zmogus nenori visai nutraukti bendravimo, o taip gali lengvai ivykti, jei pasakys kazka abejingesnio nei galvoji tu. Arba jis gali pats likti kvailio vietoje, jei isreiks neadekvaciai dideles viltis. Pradek nuo saves, parasyk: „As galvoju ta ir ta, noriu sito ir ano. O tu?“

Yra toks tipas žmonių, kuriems tiesiog patogu taip: pabendrauti, išsikalbėti tada, kada jiems reikia, nesureikšminant pašnekovo. Tiesiog išsilieti ir paskui dingti...
Jei Tu būtum jam svarbi, jis tikrai būtų tą parodęs per tuos tris metus, dėl ko dabar neabejotum. Žmogus, jei tikrai jaučia kažkokius jausmus, tikrai nedelsia tris metus.

na,taip suprantu,kad sakyti ar rasyti,ka galvoji-jauti visada yra Rizika, isejimas is saugios zonos, tampi pazeidziamas...bet manau,kad tai vienintelis budas atrasti atsakymus i svarbius klausimus. as parasiau,kad man musu bendravimas yra brangus,svarbus,bet is kitos puses nesuprantu,i kur tai veda.
ar tai spaudimas? taigi, jeigu spaudimas-tai tegul ir paraso-nespausk... ech,sudetingumas tie zmones... as pati sau irgi....
zinau,tik tai,kad jeigu jis sitame laike atsirastu mano gyvenime as visai kitaip reaguociau i jo demesi nei tada. tada buvo ziauriai sunkus laikas, kuriame apart jo ir taip daugiau nieko neisileidau arciau saves.

tokia patirti irgi turiu, kai kazkam buvo patogu, issikalbeti, nusiraminti, issilieti ir dingti. o kai pradejau aiskintis, sako: aj,cia nieko nera, nebuvo ir negali buti tarp musu. del to si karta savisaugos instinktas gerai suveike.
amzina dilema: tarp atvirumo ir nutylejimo. norisi aiskumo, tik tiek.
pamirsti? bandau, bet sunkiai sekasi.

as jam parasiau, ka man reiskia musu bendravimas.ir paklausiau,ka reiskia jam. ar tai per painu,per abstraktu,per daug nesuvokiama?ech

na, aš apie visą šį reikalą težinau tik tiek, kie pati parašei temos pradžioje, tad ir rašau kaip man atrodo

aciu, kad parasei nes kuo daugiau nuomoniu, tuo daugiau aiskumo,matymo is kitu varpines!
o as rasydama i tai, ka parasei pagavau save,kad pykstu pykstu net zaliuoju...ne tau tas pyktis,tiesiog,pati situacija jo prigamino.

Per laiką pyktis pavirs tokį mažą kamuoliuką, kuris net nebebus vertas vardo - pykčio. Tiesiog reikia Tau laiko Sėkmės.