Ir kodėl aš turėčiau norėti ženytis?

Augau su vieniša mama, kuriai visad neįtikau. Tai tą ne taip padarau tai aną. Rėkdavo dėl kiekvienos smulkmenos.Pvz: paprašo pripilti vandens puse puodo. Nenutaikai pripilti puse , ar tai biški daugiau ar mažiau įpili , tai ir priežastis rėkti... Kai baigiau mokslus ir pradėjau dirbti, tai sužinojau, kad aš esu visgi geras darbuotojas ir šiaip žmogus...

Draugas vedęs kokius 5 metus. Nueini pas jį į svečius ir klausai tas pastovias rietenas tarp jo ir jo žmonos. Net nebesmagu i svečius užeiti. Dar prieš jų vestuves, galėjau lažintis, jog jie ilgai netrauks. Nu neįmanoma bendra laimė pastoviai kivirčiantis dėl smulkmenų.Pradėjo rukyti, sako biški nusiraminu po eilinio karo namuose. Bet va gyvena, turi du vaikus. Tuokėsi juk ne iš reikalo, vaikų tik po 2 metų susilaukė. Nesuprantu aš turbūt gyvenimo.

Antras draugas po vestuvių už poros metų pradėjo gana smarkiai išgerinėti. Tiesa, jis nėra labai artimas draugas ir nežinau kokie jo santykiai su žmona, ir kodėl jis taip "nusivažiavo".

Trečias draugas neseniai apsivedė. Įnoringa princesė, kitaip neapibūdinčiau. Įsakmiu tonu vis bendrauja su mano draugu, į kompromisus neina, tik jos įgeidžiai turi būti pildomi. Nesuprantu, kaip taip leidžiama lipti ant savo galvos.

Ir kodėl aš beturėčiau tikėti, jog įmanoma graži ilgalaikė draugystė tarp vyro ir moters? . Aš jų jau vengiu, nors ir pripažystu, jog yra noras ,gyventi pilnavertį gyvenimą, turėti vaikų ir patenkinti sekso poreikį. Bet už tai aš turėčiau sumokėti per didelę kainą. Tokią išvadą prieinu pažiurėjęs į draugų gyvenimus. Ir kažin kiek to pilnaverčio gyvenimo tebūtų. Pažintis su moterimi, tai kaip sūris pelėkautuose. Iš pradžių vylioja, nes skanu, o paskui tik spastai užsidaro...

Požiūris į moteris kaip į pelėkautus??? Oho. Manau, kad tave valdo baimė: baimė santykio, baimė artumo, baimė įsipareigojimo... Iš čia ir kyla visokie negatyvūs "matymai", abejonės ir neviltis.
Po baime paprastai slepiasi didelis meilės poreikis.

Manau, kad daug turi daug ką nuveikti ir įveikti savyje, kad būtum pajėgus ne bėgti nuo santykio, bet jame išbūti ir kurti. Pirmiausia, atleisti mamai ir paleisti praeitį. Ilgas kelias. Sėkmės.

nu ka, vienisas vilkas.... viskas ok, manau.... maziausiai parinkis ir tiek....
vedybos, sheima, vaikai- taip TURI buti, bet tik visuomenes akimis... mane asmenishkai besina, kai zmogu vertina del statuso(vedes, nevedes)....
ash asmenishkai ishsiskyriau tam, kad gyventi savo gyvenima, o ne kito asmens man prikishama, grynas shlamshtas....
nieko nesakau, jai tu nori ir matai save sheimoje, bandyk, jug ne i duju kamera lendi, visada ishsiskirt gali, ne pirmas ir nepaskutinis... o va gyventi abejonese, baimeje(ash tik manau, kad tu taip gyveni) yra saves visishkai nevertinimas.... gyvenimas per trumpas visokiom baimem ir abejonem.... na o jai neisivaizduoji saves sheimoje, galetum net nebandyt sukurt sheima, nes skaudinsi visus save supancius artimus zmones(cia ash ish savo patirties)
daug prirashiau, kazin ar eina ka suprast... zodziu verdiktas- svarbiausia NEBIJOTI, nori bandyk, nenori, tai nekishk ranku kur shuo savo hmmmm nekisha...

oho... nu jo ... nu ir požiūris... ženytis tam, kad "pasibandyti", o paskui jei ką - išsiskirti. Tai būtinai ir išsiskirsi jei su tokia nuostata pradedama santuoka. Aš išsiskyriau po keletos metų (taip bandydama) . Ačiū, nebenoriu, prisibandžiau. Dabar ženyčiaus tik įsitikinusi, kad visam likusiam gyvenimui, nors kuo puikiausiai suprantu, kad garantijų jokių nėra ir visaip nutinka.

O kaip skyrybų atveju vaikai??? Kur jų teisė gyventi su mama ir tėčiu ???O kaip įsipareigojimas mylėti visą gyvenimą? Ar čia taip išeina, kad pasinaudojau, panaudojau, nebepatinka ir skiriuosi? Nes MAN taip patogu, taip norisi, o kitų norai (šeimos narių) - dzin. Santuoka nėra vien graži abstrakti svajonė "kaip viskas bus puiku", bet ir didelis darbas.

Sankuoka manau turi būti sudaroma suvokiant, kad bus įvairių išbandymų, sunkumų, bet juos reikės įveikti perlipant dažnai vien tik savo norus ir įsivaizdavimus. Žinoma, pastangos ir noras įveikti sunkumus, kurie neišvengiami, turi būti iš abiejų pusių. Ir tik įveikus sunkumus (abiems dedant pastangas), keičiasi santykių kokybė ir išeinama į kitą etapą. Kelionė.

matai, tave stebina mano poziuris, mane tavo... vartoji zodzius kaip: vaiku teise, isipareigojimas, kitu norai, santuoka- didelis darbas, reikia iveikti, perlipant savo norus..... NU KAS CIA DABAR? reikia, turi, butina.... kas tai nustate? Tu isitikinusi, kad sheimos kurimas, vaiku gaminimas ir del ju aukojimasis zmogaus gyvenimo tikslas? Vemti vercia.... kam mes gyvenam? kankintis? aukotis?.... zinau, kad tokiu taip mastanciu oij kiek daug, pilna zeme kankiniu ir motinu Tereziu... na jai jau patinka pragyventi kitu o ne savo gyvenima, prashom... tik kazkodel esu daznai girdejes ish musu gerbiamu senjoru: nu va, vaikai ishaugo, ishskrido, likau vienas, kas belieka? tik numirt.... LAAAABAI grazus galas ir pilnavertis gyvenimas, plojimai.....

Aš save jokia kankine nelaikau. Gyvenu labai gerai, jei ką. Ir gyvenimo prasmę matau ir tikslus susideliojusi.
Džiaugiuosi, kad nebemąstau panašiai taip kaip tu (išaugau) ir džiaugiuosi, kad mane vis dar stebina toks požiūris, kaip "vaiku gaminimas ir del ju aukojimasis zmogaus gyvenimo tikslas? Vemti vercia.... kam mes gyvenam? kankintis? aukotis?.... ". Neturiu žodžių ir nebematau prasmės įrodynėti.

Aishku.... griezciau ir kitaip mastancius i lapyna, jasna....

Visiškai pritariu Danieliui, aukos sindromas tapo labai populiarus tarp moterų. Kenčia ir skundžiasi, kad nelaimingos, bet nesuvokia, kad daugeliu atvejų jos tai daro (aukojasi) VISAI BE REIKALO. Vaikams tėvų buvimo iš reikalo kartu bet kokia kaina - nė velnio nereikia. Ne visi santuoka supranta kaip Moteris _Ji: aukojimasis, darbas, savęs išsižadėjimas, sunkumai ir pan. kam tai patinka gali murkdytis ir kankintis, o kam ne - arba nekuria šeimos, arba skiriasi nedarydami iš to pasaulio tragedijos. Mes nesam atsakingi už kito laimę. KO verta pasakymas - įsipareigoti mylėti visą gyvenimą? Ar bent supratote ką pasakėte? ) Įsipareigojimas mylėti?? Arba Jūs visiškai nenutuokiat apie kalbat, arba įvėlėt klaidą. Nes bet kuris žinantis kas toji Meilė yra, pasakys - tai nepavaldu mums, taip kaip ji ateina, taip ir gali išeiti. Gali įsipareigoti rūpintis, bet mylėti... - nejuokinkit.

patikek, tik tak, per daug auku ant shitos zemes, tavo pasisakymo ne tik, kad nesupras, palaikys tave nesubrendusiu ir nesuprantanciu vertybiu..... man pvz ju nuoshirdziai gaila

o kai sužinos, kad esu mot. giminės išvis užmėtys akmenimis