Kodel vienisos moterys tokios isrankios

Ugnelė, manau, atsakys už save. Aš tik, kadangi parašiau šią istoriją, galiu pasakyti, kad pati esu padariusi kardinalų sprendimą...., kuris brendo gal 10 metų. Mano pačios vyras buvo gana kategoriškas, autokratiškas, vėliau prisidėjo dar ir daugiau kitokių problemų. Bet, tikrai nebuvo lengva tam žingsniui ryžtis. Daug ašarų išliejau, daug kartų ryžtas aprimdavo ir vėl gyvendavau. Dabar galvoju, kad, jei realiai būčiau įsivaizdavusi kaip sunku bus po to, sprendimas gal būtų buvęs ir dar vėlesnis.
Bet nė sekundės nesuabejojau dėl savo žingsnio teisingumo po to, kai jau ryžausi. Tai, ką gavau, buvau vertingiau už visus sunkumus. Ramybė savo pačios nameliuose, domėjimasis tuo, kuo noriu, gražus sutarimas su vaikais. Tai atperka viską.
Parašiau dėl to, kad puikiai suprantu kaip sunku ryžtis. Suprantu ir tas moteris, kurios taip ir nepriima sprendimo. Todėl ir savo giminaitės niekada neraginu ko nors kardinaliai keisti. Išklausau, pasakau savo nuomonę, bet sprendimus ji turi priimti pati. O gal tikrai su jos charakteriu jai būtų per sunku gyventi vienai?

Čia tam draugui, kur pinigėlių neturi

Jam tikrai negerai - negerai buvo nuo pirmų dienų. Va, nuo to ir jai negerai. Stengiasi įtikti iš visų jėgų, bet jam visvien visada negerai...
O pritariant Ugnelei -jos atsakomybė, ar iki gyvenimo galo taikytis ir neįtikti, ar ką nors keisti, nes tai jos gyvenimas.
Ir nesutiksiu dėl to, kad vyrai po skyrybų lieka be kelnių. Kiek pažįstu išsiskyrusių šeimų, tai, jei vyras buvo despotas ir dar turtingas despotas, tai su pinigų ir advokatų pagalba sugeba žmoną paleisti pliką į gatvę. Vienas toks net sugebėjo įrodyti, kad jo 16- metis sūnus yra tiek subrendęs, kad gali būti prilygintas suaugusiam, kad tik nieko nereikėtų dalintis su žmona.
O kiek vyrų sugeba visą turtą parašyti giminėms, kad paskui viskas liktų jam. Moteris sutinka, nes toks vyras sugeba įtikinti, kad viskas šeimos labui. Sutinka, nes įpratusi paklusti. Galima sakyti, kad jos kvailos, bet ar garbinga apgaudinėti -kitas klausimas.
Taigi, neretai tenka tenkinti tik minimaliais alimentai vaikams.
Bet, jei pareini visa tai, tampi išmintingesne ir išrankesne

[quote:w5tsfiw4]Ugnelė, manau, atsakys už save. Aš tik, kadangi parašiau šią istoriją, galiu pasakyti, kad pati esu padariusi kardinalų sprendimą...., kuris brendo gal 10 metų. [/quote:w5tsfiw4]

o jus susikurkite nika, kad ir siai temai, bus lengviau suprasti kas raso

Ir as padariau ta sprendima, na, greiciau jau buvau priversta, nei padariau. Dabar tuo dziaugiuosi

Man keista, kad zmones nieko panasaus nepatyre, taip lengvai teoriskai dalija patarimus. Zinoma, kiekvienas atvejis skirtingas, bet man namus teko palikti tik su keliais maximos maiseliais rubu...Ir nereikia svaigti apie vyrus, paliktus be kelniu,nes istiso psichologinio smurto aukos nebemoka pakovoti uz save. Nebereikia nieko, tik ramybes.

Dieve, dar sitaip buna?????

Aš nemanau, aš esu praktiškai įsitikinusi, kad blogai yra abiems. Kas gali būti laimingas šalia aukos?
Tegul ji tyli, bet visas tas nepasitenkinimas vistiek išlenda per visur. Argi netenka matyti išoriškai lyg ir susitvarkiusių moterų, kurios akivaizdžiai yra nuvytę? Tokie nuvaryti kuinai užgesusiomis akimis. Kurios nebetraukia nieko, nes yra nelaimingos, pasenę savo vidumi, nusivylę viskuo. Ar gali ta moteris geisti savo vyro, kuriame mato tironą, savo žemintoją?
Ar gali būti laimingas vyras, kuriam, spėju, ta žmona atsiduos tik iš pareigos?
Reikėjo kalbėtis. Nuo pat pirmos dienos, kai pradėjo atsirasti kad ir menkiausias nepasitenkinimas kažkuo. Daug kalbėtis.
Pabandykim pafantazuoti, kas būtų atsitikę, jei atėjus svečiams žmona padengtų stalą ir pasišalintų, motyvuodama, kad yra pavargusi ir nori pagulėti. Dangus nenugriūtų. O kitą kartą jau ir daug lengviau būtų pasakyti, net jei ir nesi labai pavargusi:)
Kaip taisyklė, tada, kai vienas - dažniausiai žmona - labiau siekia lygiateisiškumo šeimoje, paprastai viskas išeina į gerą. Kai žmogus pradeda gerbti pats save, atsiranda pagarba ir iš kitų.

Net susimasciau, ar tikrai as cia svaigstu.
Siaip, pasijauciau kaltas, kad susidejot su kazkuo. Jauciuosi kaltas, kad leidotes su jumis taip elgtis.
Pasijauciau kaltas, kad tarp moteru despociu nera. Prisiimu kaltes, kad kazkuriu vyru seseliais tapot ar skudurais. Kurie su jumis pasielge atitinkamai.
Net rasydamas sitas eilutes jauciuosi kaltas.

Nezinau kuris ten kuris svecias buvo "ta kui su maiseliais vaikscioja". Ar su dviem maiseliais ar su "penkiais" vis tiek butum nuskriausta ir nelaiminga. Kitaip ir buti negalejo.

"Jam tikrai negerai - negerai buvo nuo pirmų dienų. Va, nuo to ir jai negerai. Stengiasi įtikti iš visų jėgų, bet jam visvien visada negerai...
O pritariant Ugnelei -jos atsakomybė, ar iki gyvenimo galo taikytis ir neįtikti, ar ką nors keisti, nes tai jos gyvenimas."
Pvz. Jei as tave pasiusciau kur nors toliau, ko gero sulaukciau to paties. Ji pati atsakinga ne tik uz save, bet ir uz ji, kad leidzia taip su ja elgtis. Taip kaip bendras nusikaltime. Taip kaip savo vaika subaram uz durnas mintis.

Ps tai va Ugnele, mes apie ta pati.

Iš pievelės:
Visų mūsų gyvenimai skirtingi. Aš negyvenau su despotu. Nepatyriau išdavysčių ir skyrybų. Bet buvo kitų problemų paskutiniais metais, kurias dabar viešinti neetiška, juolab to žmogaus jau ir nebėra. Buvo spaudimas iš vaikų pusės skirtis. Nespėjau, nes gyvenimas pakoregavo savaip. Bet faktas tai, kad vaikai iškart sureagavo, kaip šeimoje neturi būti. Ir tai, manau, gerai.
Aš daug sprendimų esu priėmusi tokių, na, gana drastiškų. Iš pradžių labai sunku. Bet dar sunkiau, jei eisi prieš save, nes - ką žmonės pasakys? O paskui pamatai, kad užsidarius vienoms durims, visada atidaro kitos, nebūna padėties be išeities. Ir tada, kai išsilaisvini iš visų varžtų ir dvejonių, ir pamatai, kad viskas eina sava vaga, apima begalinis lengvumas. Patiki, kad visada sugebėsi išsikapstyti iš bet kokios balos.
Kad nesant vieno vyro, yra laisvė būti vienai - o juk tai irgi visai neblogai ar ramia širdim rinktis kitą...
Pasijusti tokiu tikru savo gyvenimo kalviu:)

Paprastai todėl, kad turi daugiau įvairios patirties ir žino, ko nori Žino ir ko nenori, todėl su tais, kurie netinka, nebendrauja.

tam draugui:

nesijauskit kaltu, tik kartais pasigilinkit i tema, pries svaigdamas stereotipais. nebuna vienodu gyvenimu, todel nereikia komentuoti stampais.

ugnelei: aciu uz nuosirduma. zinau, kad isikapstysiu, esu tuo tikra. O jei i tema: tai po tokios gyvenimo patirties, kaip niekada vertinu laisve!

Pikciurnai is pieveles, kame stampas?! kad pati kalta? ar, kad visi vyrai kiaules?