Deja, kad ir kaip bebutu gaila, tenka pripazinti si fakta. Viskas, ka galime padaryti - tai pasistengti nezeminti vieni kitu, pameginti suprasti, palaikyti, padrasinti ir priimti zmones tokius kokie jie yra neslepiant vienok savo nuomones. Pvz. visada sakau zmogui mazuma atitrukusiam nuo realybes, kad dvasiniai siekiai yra labai geras ir sveikintinas dalykas, bet jei neuzdirbi elementariems savo poreikiams ir lauki kada pelninga darba atnes ant lekstutes - turi keisti savo mastyma, nes moters nesurasi. Sakysite, netiesa, vyrai? Prisipazinsiu, negaliu suprasti, kaip stiprus, mokantis daug ka dirbti vyras sedi ant pasalpos, nes mat jam nesinori dirbti uz minimuma...Iki ko prieisime taip mastydami?
