Esu as Moteris...

Kokia zavi ta Moteris is Vilniaus, Paryziaus, Niujorko ... ar uzkampio kaimo gludumos, o jei dar ir "laukine"

Taciau:
[u:2bgftnl4]Nebutina apnuogint[/u:2bgftnl4] jauno kuno. Vyrai pastabus, jei nores, ir taip jie iziures jo grozi, paslepta po silkinem rubo klostem.
[u:2bgftnl4]Nebutina pamirst[/u:2bgftnl4], kad Moters sielos grozis veidrody ne visada atsispindi ir didesni turi pranasuma uz nuostabiai zavingo kuno grozi, nes turi galimybe nesusenti ir tapti nemirtingu.
[u:2bgftnl4]Nebutina, kaip isprotejus, lekt[/u:2bgftnl4] paskui Meile, kaip miraza.
[u:2bgftnl4]Nebutina paklot save[/u:2bgftnl4] po vyro kojom ir laukti bei tiketis, kad busit karaliene isrinkta, ir ji pati uzvaldysit.
[u:2bgftnl4]Nebutina atstumt[/u:2bgftnl4] savu vaiku, savo jiems duoto kraujo, vardan Meiles netikros, kuri prabegs, sveikata jusu pasiglemzus.
[u:2bgftnl4]Nebutina skubet uzpust[/u:2bgftnl4] zidinio Seimos ugnies, jei dar ne visiskai uzgeso. Gal jegu atrast, siek tiek vilties ir pamegint naujai kibirksti iziebt ? Juk bus salta ir nyku, kai grisit i savus namus ir ugnies nerasit, ir didejantis ilgesys kamuos, kol kunas jusu prisiglaus prie gimtos zemes Motinos poilsiui ir ramybei amziams.
[u:2bgftnl4]Nebutina nusisukt ar praeiti[/u:2bgftnl4] abejingai nuo istiestos rankos, prasancios pagalbos. Gal pagalvot, kad ranku "prasanciu" mazetu ?
[u:2bgftnl4]Nebutina[/u:2bgftnl4] ...
O [u:2bgftnl4]Butina gyventi, bent stengtis, kiek gali, pagal DESIMT DIEVO ISAKYMU [/u:2bgftnl4]:!:

P.S. Pasauli, manau, valdyti turi vyrai, nes jie stiprus ir protingi.
O, kad valdyti Moteri, ja reikia Myleti, Gerbti ir Apginti. Tada ji savo vyrui Deive taps ir lauks, kai nebelauks jo niekas niekada.

Kora,kas tau? Kokie įvykiai tave taip paveikė? Gal tai vienpusis įsimylėjimas? Keistai dėstai savo mintis šitoj temoj,tai ir paklausiau.

Yooo...mintys teisingos, bet tragizmas kelia siurpulius . Tikrai - kas atsitiko...?

Na taip, esat Jūs moterys. Gražiausia žmonijos pusė - dauguma. Visi žmonės jūsų išnešioti, išstenėti, iškentėti, pagimdyti, pamaitinti ir išauklėti. Dėl to mes ir linkstame prie jūsų krūtinės – norime prisiglausti, kai sunku ir nesiseka, kai džiugu ir jaučiamės laimingi. Norime prisiglausti ir padėti galvą ant krūtų. Juk maždaug visi mes turime tą jausmą. Niekur nepabėgsi nuo jo: gimsti bejėgis ir absoliučiai priklausomas nuo jūsų ir Gamtos – tik augdamas ir užaugęs išmandrėji – tampi gudragalviu stipruoliu, galinčiu moterį priremti ir nuginkluoti, ir tai nevisada pavyksta. O ar to reikia? Matyt, reikia, jei Gamta taip parėdė. Pamenu, kažkada dar ketvirtos klasės pabaigoje gegužio gale su vienu klasioku kaime nusprendėme išsiaiškinti iš ko susideda moteris. Abu draugavom, žaidėm su tokia miela viena klasioke. Suorganizavome maudynes be drabužių, juk vis dėlto įdomu buvo sužinot, kaip į šį pasaulį mes patenkame ir kodėl skirtingi tuo – kas mus jungia ir suvienija, o ne skiria, kai mama to tada mums dar nepasakodavo kaip dabar. Dabar mums kyla daug juoko visą tai prisiminus, nes tebesame geri draugai. Bepigu dabar pradinukui viską sužinot, kai visa moteris internete sudėliota į lentynėles ir nuginkluota, net tampa nebeįdomi. Bet įgauna savo galią ir vertę moters veidas – tampa erotiškiausiu, palaptingiausiu ir išraiškingiausiu. Kai vaikinukai persisotina pornūcha internete – veidas sugrįžta iš ilgos kelionės po pasaulį namo. Moters veidas nušvinta visomis spalvomis, jausmais ir šviesomis, atspalviais, šešėliais, mimikomis ir jausmų labirintais – žmogaus, moters gelme. Meilė moters veide tampa plati kaip vandenynas – gili kaip jūra. Mums vėl smalsu ir įdomu, ko reikia dabartiniai moteriai? Kas lemia jos gyvenimo kokybę ir džiaugsmą? Kažkada reikėjo moterį mylėt kaip Žemę, o dabar ji randasi visa išnarpliota, išmėsinėta, suskaičiuota, demaskuota internete ir pateikta kiekvienam pagal jo išprusimo, suvokimo, dvasingumo, kultūringumo, išsivystymo ir pagedimo, nužmogėjimo lygį ir poreikius - skonį. Sako, kad dar moteris tebemyli vyrą. Sako, kad jos gyvenimas sunkus, skausmingas, džiugus arba rožinis. Ir dar sako, kad moterims priklausys ateitis. Sako, kad vyrai ateity neberas Žemėj vietos. Sako, kad jų, vyrų, gyvenimą gerai apkartins Wall Street’o gudragalviai eilinį kartą. Kiti sako, kad vyrą ir moterį kaip tik tai dar labiau suartins ir suvienys – karo nebus. Voila c’est fini – l’esprit de l’homme n’est pas fini!

Gražiai parašyta, nėra ką daugiau pridurti...

"Laukine vysnia" kalba lyg ir apie Meile, "GabijaGabija" - apie tragizma, o as svaigstu nuo muzikos, pauksciu ciulbesio rytinio ir vakarinio, nes naktys baisiai greit trumpeja, o gyvenu beveik miske. Ir per trumpiausia metu nakti bent mintimis lietuviai isbega ieskot paparcio ziedo, kas dar nerade liko ir nori ji surast. Ar ne naivu Juk niekas naturoj jo dar nera mates, o tikime, kad jis yra.
Be to, fone muzikos naturalios gamtos tolumoj girdziu zmogaus sukurta ratu ir begiu sukeliama garsa traukinio gelezinio, kuris neaisku, ka traiskys, o ka praleis, kas spes i ji ilipti, o kas nespes ir liks stoveti, nesuprate, kas ivyko. O kas skubedami ilipo, jausmo genami "bandos", gal ne ta kryptim vaziuoja ir t.t.

Todel ir patariu bent jau 10 punktu bendru taisykliu ismokti ir laikytis stengtis, kurios nesuzalos ir leis islikti zmogaus ateinancioms kartoms.

P.S. Ar muzika nesukelia antpludzio minciu, kurios veliau jausmais pavirsta ? Kas muzikos nejaucia, manau, ir kito gali neisgirsti, nes galbut Mama lopsiniu kudikystej nedainavo, o veliau baznycioj, sventoj vietoj, neteko harmonijos vargonu muzikos isgirst, kai nebetelpa nei savas, nei supantis pasaulis, nei erdve galaktikos begalines...

"Laukine vysnia", kodel geriau pasirinkai laukine, o ne "sukulturinta vysnia" vadintis

"GabijaGabija", tragizma iziureti mes galim visur, kai zinom praeiti ir nezinom ateities.

Tai tu tardama paklausyk kaip skamba vienas ir kitas varijantai,pati rašai čia nuolat eiliuotai,tai klausimas neturėtų kilti...Manęs nepažysti,aš tikrai nepataikau nei į laiko nei į šios dienos visuomenės gyvenimo ritmą,todėl ir "laukinė"nors kelis kartus buvau suprasta neteisingai,tipo aistringa,be skrupulų ar tai iš vis kokia......bet neketinu nieko keisti,man pačiai patinka. Kad jau atvirumas užėjo ,tai dar parašysiu.Nuvežiau savo tėvą pas gydytoją ir ši klausia:kaip gyvenate? Kaip NUŽYDĖJĘ VYŠNIOS,atsakė.Man buvo graudu ir įstrigo ilgam.Tai ir pasivadinau vyšnia.

Ech, mieloji Kora... Nežinau, kiek Jūsų žodžiai begali būti išgirsti - čia ar kokioje kitoje panašioje vietoje... Tarsi Valančiaus balsas smuklėjė Gal todėl - iš nevilties - tas tragiškas pojūtis mane ir apėmė... Kokia didelė ir reali pagunda visa tai pamiršti ir svaigintis visu tuo marmalu, kol galiausiai tiesiog fiziškai ima pykinti... Kartais man norisi dingti iš čia... kažkokia išlaisvėjimo iliuzija gal pusdienį išliktų, bet tai iš esmės nieko nepakeistų, deja Ačiū

vienzo, pati jauciuosi tragiskai