Neištikima moteris

Zinot ka darydavo senoves romenai pagal 12 lenteliu istatymus neistikimoms zmonoms ir vyrams? Moterims ikisdavo galva i upe ir laikydavo po vandeniu,jeigu nuskes reiskias neistikima ir upe ja pasiima,o jeigu isgyvena po 3 minuciu tai reiskias istikima. Vyrai uz neistikimybe buvo vejami is namu be drabuziu ir daiktu,prarasdami visa savo turta.Nebutu romenai ismintingiausi. Zmogzudyste buna uz kaska(su priezastim),neistikimybe del nieko,tik del tuscios zmogaus galvos. (valkatos gyvenimo budo). Neistikima moteris lieka be emociju pries savo isduota vyra,o kai vyras isduoda tai pacios verkia kaip drambliai ir rekia kaip pagiezos. Bahurai nebukit gailestingi!

Musulmonai irgi turi labai geras bausmes už neištikimybę. Jas reikia taikyti vienodai tiek vyrams, tik moterims. Iki kiek reikia būti naglumo, kad artimai isipareigojus vienam, duotis su kitu. Negerai su antra puse, problemos? tai issiskirk ir vadalokis į valias. O čia nori viena šikna užsėsti ant dviejų kėdžių. Gudruolės.

Na ne visos juk išdavinėja.Yra moterų gerbiančių save ir savo vyrą,yra kurioms pagarba savam žmogui yra aukščiau visko.Bet,JŪS,protingieji vyrai,pasakykit-kodėl būtent tokias moteris išduoda vyrai?! O tas,kurios pasiduoda silpnybėms-gerbia,net dievina?!

[url:3j2fdn2q]http://www.google.lt/search?q=kod%C4%97l%20vyrai%20myli%20kales&ie=utf-8&oe=utf-8&aq=t&rls=org.mozilla:lt:official&client=firefox-a&source=hp&channel=np#hl=lt&client=firefox-a&hs=BJP&rls=org.mozilla:lt:official&channel=np&q=kodel+vyrai+myli+kales+elektronine+versija&revid=359360985&sa=X&ei=mkMhT7iyNKWl4gSkj_26CA&ved=0CCMQ1QIoAA&bav=on.2,or.r_gc.r_pw.,cf.osb&fp=cf17f2d02954dee9&biw=1680&bih=921[/url:3j2fdn2q]

[url:3j2fdn2q]http://www.sendspace.com/file/jhtzhv[/url:3j2fdn2q]
kodėl vyrai myli kales
"TRAUKOS DĖSNIS nr. 22
Seksas ir “kibirkštėlė” – tai ne tas pats.
Saldžioji pergalė
Jei iš pat pradžių vyras jaučia, kad norėdamas užsiimti seksu su jumis jis turi jus laimėti , nesvarbu ar savo vyriškumu, ar protu, ar žavesiu – tada jūs pakilsite jo akyse. Vyrai yra savininkiški. Vyrui malonu, kai žino, kad kiti vyrai negali lengvai pasiekti tai, ką jis pats stengiasi pasiekti. Jis jaučiasi tarytum būtų Kapitonas Kirkas ir Kristupas Kolumbas viename asmenyje; jam norisi ištirti naują teritoriją, kurią iki jo kiti nelabai trypė. Ir pagal vieną vienintelį dalyką jis sprendžia ar jūs taikote į dešimtuką – kaip greitai jam atsiduodate. Tikra tiesa, kad kai kada pasitaiko dviejų visai nepatvirkusių žmonių atsitiktinių santykių, kurie baigtis sėkminga. Tačiau – tai išimtis, ne taisyklė. Viena iš mano artimų bičiulių, Britanė yra vaistininkė ir graži “grieko verta” moteris, kuriai sekasi. Ji beveik visada permiega su vyriškiu per pirmuosius keletą pasimatymų. Neseniai taip pat atsitiko su
vaikinu, kuris jai tikrai patiko. Tik pasibaigus seksui, jis užsisvajojo. Paskui pažvelgė į ją ir pasakė: „Ar tu šitaip elgiesi su visais vaikinais?” Ji negali užmiršti, kaip tada jautėsi: ”Aš truputį įsižeidžiau”.
Jei iš pat pradžių einate su vyriškiu į seksodromą, po kurio laiko jis pats sau galvos:” Ji paprasčiausiai negalėjo man atsispirti”, tačiau vėliau pasikasys galvą ir pradės mąstyti: ”Kokiam kiekiui vaikinų tu negalėjai atsispirti”. "

TRAUKOS DĖSNIS nr. 96
Tarp šiek tiek priekabios moters ir vyro atsiradusi įtampa vyrui sukelia subtilų pavojaus jausmą. Jis pasijunta nelabai užtikrintas, kadangi moteris nėra jo rankose. Pagalvokite – kokius daiktus vyrai kolekcionuoja, arba – kas juos sužavi? Tai šautuvai, karinė amunicija, kortos su garsių sportininkų atvaizdais išmargintos kortos, mokslinės fantastikos žurnalai, kišeniniai peiliukai, mažos metalinės mašinytės, elektriniai įrankiai, ir pakartotino įkrovimo žibintuvėlis. (Jūsų, moterų, darbas yra apsimesti siaubingai nustebusia – “Žiūrėk tu man, pakartotino įkrovimo?”) Beje, dar neužmirškime “neįkainojamos” mažų kareivėlių armijos kolekcijos (dėl kurios vyrai „miršta“) ir visokių didelio greičio “daikčiukų”: automobilių, greitaeigių katerių, motociklų ir lėktuvų. Miela mergina daro klaidą, visaip popindama savo vyriškį ir leisdama jam jaustis per daug “saugiai”. Vyrams labai greitai viskas pabosta; štai kodėl tai, kas per aiškiai nuspėjama ir per didelis saugumo jausmas santykiuose su moterimis vyrui dvelkia monotonija. Su kale monotonijos nepatirsi. Miela mergina, jeigu ji ignoruoja vyriškio poreikį būti skatinamam, jausti pavojų arba iššūkį, slepia galvą smėlyje,. Ji pati sau kenkia elgdamasi kaip strutis. Kai strutis pastebi medžiojantį plėšrūną, užuot kaktomuša susidūręs su tigru, jis slepia savo galvą smėlyje. Ir tada “suskamba laidotuvių varpeliai“ -din din., dili din.... Kalė linkusi veikti kaktomuša, gi mielai mergaitei labiau patinka “slėpti galvą’. Kalė mato realią padėtį, o miela mergaitė mato tai, ką nori matyti. Pačioje pradžioje, kai moteris ir vyras džiaugiasi vienatve dviese, miela mergaitė labai stengiasi….na, ką manote, ji daro? Ji masažuoja jam kojas, kepa kiaušinienę su šešiais įvairiausiais priedais ir dar blynų šalia. Ji veža į skalbyklą jo skalbinius ir išlygina marškinius. Vakarais skaito eilėraščius ir nori visą dieną glamonėtis. O kai jis ją pameta, kaip nereikalingą daiktą, ji stebisi: “Negaliu patikėti, kad jis taip pasielgė su manimi!” Dauguma moterų tiki, kad vyras nori tokios moters, kuri darytų ….viską, ką jie pasako. Teoriškai taip ir yra. Tačiau realiame gyvenime, kai jie gauna ko nori, jie beveik žaibiškai tuo bodisi . Tą pačią minutę, kai vyras pagalvoja, kad jums matant jis “nieko bloga nedarys” , o jūs nuolankiai priimate viską, ką jis besakytų, jūs iškeliate “baltąją vėliavą” visiems vyriškio įgeidžiams. Kaip spiegdamas sustoja automobilis, taip ir vyriškis liaujasi jūsų geidęs. Netikėkite ir tais vyrais, kurie sako, kad jiems reikia “bėdulytės panelės”. Kaip vienas vyriškis yra pasakęs: “Jei išgelbėjai bėdulytę panelę, jau nebeatsikratysi nei bėdos, nei panelės”. Nuomonė, kad moteris turi “pilnai išsilieti” jei nori būti tikrai mylima, yra klaidinga; iš tiesų – tai nėra meilės įrodymas, greičiau – “din dilin...” . Vyras, sutikęs paklusnią moterį, galvoja sau:” Na, ne. Tik jau ne tokia prielipa. Nejaugi turėčiau per amžių amžius tąsytis su šiais drebučiais ? Supratęs, kas jo lauktų, vyriškis pradeda rečiau skambinti telefonu, o gal iš viso net nebeužsuka…..po to, kai pasiekia savo – po sekso.

Oho, nesidulkinti, vadinasi, gerbti save ir vyra? Nu ir publika cia susirinkusi. Seksas, vadinasi, reiskia istikimybe - tai naujiena.

Manau pirmiausia reikia gerbti save,nes be to neįmanoma gerbti kito. Išdavystė,kaip po tokia yra didelė nepagarba sau,
nes antra pusė apie tai gali ir nesužinoti. Nuolatinė baimė,dairymasis per petį ar kas nepamatys su kitu/kita,kaltės jausmas,
slapstymasis,grįžimas namo ir žiūrėjimas į akis žmogui,su kuriuo sukurta šeima-nežinau kas tai galėtų pakęsti-aš tikrai ne.
Todėl su buvusiu vyru kalbėdavomės apie tokius dalykus ir buvo tiesiai šviesiai pasakyta-jeigu kuris iš mūsų kada pajus,kad
jausmai gimsta kitam,ar tiesiog nebegera būti kartu-būsim atviri ir pasisakysim. Tai tiesiog pagarba sau ir kitam,neįsivaizduoju kitaip.
Apgaudinėti,tai apvaginėti save,juk vietoj to,kad slapukauji ir meluoji,tiesiog suteik sau galimybę gyventi oriai ir taip,kaip nori.
Per prievartą mielas nebūsi,jei jau nelieka,tai nelieka. Todėl tokio dalyko kaip neištikimybė ir melas tikrai nesuprantu.

O ar pavyko ne tik susitarti, o taip ir padaryti?

Skyrybos ne dėl kitos ar kito įvyko,tačiau išsiskyrėm gražiai ir be melo:)

Neseniai radau istoriją,o dabar pagalvojau,kaip ji čia tiktų..istorija ilga,bet perskaityti verta..

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…

Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…

Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!

Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.

Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiem žmonėm, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome. Laimingos santuokos Jums, mielieji!
Sukūrė: Santuoka

Kas bendro tarp neistikomos moters ir sios, nuvalkiotos internete, pasakos?