Juk, kai vaikus "perdaug mylime", neišugdome jų savarankiškumo, išlepiname. Ar tada tai ir yra tikroji meilė? Ar tikroji meilė leidžia jiems mokytis per savo klaidas ir taip įgyti gyvenimiškos patirties? Ar tikroji meilė yra visų nuoskaudų į save sugėrimas ir visko atleidimas? Ar tikroji meilė parodo, kaip galima elgtis ir kaip nedera, tuo pačiu leisdama žmogui augti?
Ar moteris, pavirsdama skuduru po vyro kojomis taip jam parodo, kad jį myli?
Niekas nesiginčyja su šiomis tiesomis. [b:2phe4svu]Klausimas yra toks - ką kiekvienam žmogui reiškia mylėti.[/b:2phe4svu]Prieš gal 30 metų mama išvežė savo sūnų priverstinai gydyti nuo alkoholizmo (tada buvo tokia gydymo forma, dabar nebėra). Kodėl? Ar todėl, kad labai mylėjo, ar todėl, kad tiesiog norėjo nors trumpam jo atsikratyti ir pailsėti nuo jo? Sūnus tai priėmė kaip neapykantą jam.
Taigi, dar kartelį apie skyrybas. Labai lengvai teisiame išsiskyrusius. Bet dauguma jų man sąžiningesni, atviresni ir šiltesni, negu tie, kurie gyvena šnypšdami vienas ant kito, žemindami, atvirai tyčiodamiesi.
Nezinau ar nuvilsiu, taciau kai kurie butent taip kreivai meile supranta. Apie virtimu skuduru ir pan. Kitaip ir buti negalejo nes nezino zodzio iniciatyva reiksmes. Butu zinojus nebutu skuduru virtus. Butu mylejus save nebutu virtus. Myletu save, sugebetu ir kita.