Tai nutiko daugiau kaip prieš dešimtmetį, toliau kaip tūkstantis kilometrų. Tada man buvo devyniolika. Lietuvių tame tarpe buvo gal trisdešimt apgyvendinti gal šešiuose namukuose. Vien vyrai iš visos Lietuvos. Viename iš jų buvo maniškis kambarėlis, kuriame keturios „grojančios“ lovos ir iš lentų sukaltas staliukas.
Tą kartą kambarėlyje buvome dviese, kiti išvykę namo. Aš ir Karvė, klyčka tokia, vakarieniavom.
Pasibeldė į duris.
Neįprasta, vietiniai eina kiaurai.
Atidarau duris. Stovi mergina. Išmatymo pažystama, ją buvo „kažkas“ iš mūsiškių priglaudęs.
-Labas, ar galiu užeiti.
-Taip, užeik.
Vos tik prisėdo, pro duris įsiveržė „kažkas“ puolė ją temti. Prasidėjo kažkokios peštynės. Išskyriau. Dialogas baigėsi klausimu ar ji nori eiti su juo. Atsakė, kad ne. Tą „kažką“, „palydėjau“.
Jos reputacija aiški, bet taip vis tiek nedera. Mergina atrodė išsigandusi ir alkana.
Vaišinom ją vakarienę, gėrėm arbatą.
-Kas nutiko?
-Nuskriaudė mane!
…..
Tą pačią akimirką kaime dingo elektra. Įprasta. Laikas vėlus, žvakių nerasta.
O ji vietinė, žino kaip iš turimo aliejaus pagaminti žvakę.
Nors Karvei sunkiai sekėsi rusiškai, bet visom išgalėm stengėsi prisikalbinti ją. O ji nei krust iš kampučio nuo mano lovos.
-Jei galima aš čia pasiliksiu iki ryto.
-Kokios problemos, juk dar dvi laisvos lovos.
Bepasakodami vienas kitam visokius juokelius nutarėme eit gult. Karvė į savo guolį, aš į savo. Ji taip ir liko ten kur sėdėjo. Mergina ne mano skonio, o Karvė vis mina ant kojos.
Karvė nutilo. Juokeliai nutilo, tipo žvakės kambarėli nuteikia romantiškai.
Svetlana, toks jos vardas, pradeda kuždėti apie gyvenimą, apie svajones. Nejučiom taisosi greta.
-Aš taip bijau, kad jis ateis ir vėl mušis.
Jos galva ant mano pilvo, aš ją glostau raminu. Veiksmais, ji po antklode glaudžiasi. Šnabždamės. Kai jos rankos nuslydo mano smegenų ląstelės jos jau laukė ten apačioje. Likusios kelios ląstelės priešinosi, prieštaravo.
Kai susivokiau kas vyksta, supratau esu nurengtas pusiau. Visą kas pas mane tarp kojų, tai daugiau tai mažiau jos burnoje. „Cirkas“ prasidėjo. Aš iš tų greitųjų, bandau ją į viršu, o ji žemyn. Susipažinau su visa jos dantukų anatomija. Aš nesuprantu kur jos ranka, o kur lūpos.
-Baigiu. Sustabdė padebsyse.
Nei velnio. Tas bilietas į dangų negaliojantis. Nerašyta taisyklė, galiu glostyti plaukus. Suvokiu, kad bejėgis, kai ji man įrodo, kad kiaušinėliai telpa burnoje. Jų reljefas jos liežuviui desertas.
-Baigiu. Sustabdė padebsyse.
Šitas bilietas taip pat netinka. Akimirka sustoja, jaučiu virpu. Ten nėra sausos vietos. Girdžiu sujaudintą moters kvėpavimą. Užuodžiu, tai ką ji daro ją vežą.
Kai parodė tą fokusą, kad viską ką aš turiu telpa jos burnoje. Tiek giliai, kad atrodė siekiu vakarienę. Kiek stengiausi atitraukti jos galvą, tiek giliau visa tai tilpo. Nesupratau kada, bet jaučių ją nuogą, jaučiu jos aistrą. Baigiau jos viduje. Šitas bilietas nuskraidino aukščiau dangaus. Iš ten pasitiko nemažiau aistringai. Jos kvėpavimo ritmas mažai kuo skyrėsi nuo manojo.
Pabandžiau jos galvą paguldyti šalia savosios. Be žodžiu pasiliko žemiau juosmens. „Kartą“ dar patikrino ar sėklidės tuščios masažuojant.. Lūžau. Ryte ją radau greta, galvą padėjusią ant manosios peties.
Rytas. Pusryčiai, arbata. Instrukcija, jei norės išeiti kur palikti raktą.
Instrukciją nuo Karvės gavau ir aš. Iki pietų Karvei augo protiniai dantys. Kai grįžome pietų, jo burna dar labiau atsidarė, dantys ryškiai per dideli. Tiesa aš taip pat nustebau. Ant beveik nuogo kūno mano marškiniai. Iš po jų lauk veržiasi aštri krūtinė.
-Ar neprieštaraujat.
.....
-a Nea.
- Kambarėlis sutvarkytas. Aš būčiau padariusi ką nors pietų. Tačiau nežinojau iš ko galiu daryti.
Pietus padarėme mes. O Svetlana akimis jau valgė mane.Tą kart „išsisukau“. Vakaro scenarijus buvo aiškus.
Nežinau kiek laiko ji mane sklandė padebesyse, kosmosą aplankiau su „aušra“.
Rytas. Pusryčiai, arbata.
Karvė galando karo kirvį. Pietus paruošė Svetlana. Kaip įprasta „mūsų“ kaimui dalis tautiečių važiuoja būtiniausių maisto produktų į gretimai esantį miestelį. Tarp jų buvau ir aš. Turėjau užduoti nupirkti įklotų.
Už surastą pirkinį buvau apdovanotas tuo ką ji išmanė idealiai. Paleido mane klausimu „ar aš bijau kraujo?“
-Ne
Vakare po vakarienės Karvė „išsikraustė“ miegoti į gretimais esantį kambarį. Mano vakaras prasidėjo kaip niekad anksti. „Kelis“ kart priartindama prie orgazmo sustodavo, o paskutinį taip giliai ir taip staigiai į kosmosą.
Po to kaip atsikvėpėm.
-Ar tikrai nebijai kraujo?
Aš tik nujaučiau ką ji sumanė tuo pat metu, ji jau užmovė iš kažin kur ištrauktą prezervatyvą.
Šnabždėdama
-Aš noriu tavęs!
Va dabar tai atsilyginsiu už patirtą. Bet minties greičiu davė suprasti, kad ir šitam vadovauja ji.
Be kompleksu, paaiškino ką galiu ir ką privalau. Man vis tiek baigėsi katastrofa. Baigiau ankščiau nei ji. Mačiau ją baisiai sujaudintą, bet iki galo nepatenkintą.
Sekanti diena tokia pati kaip buvusi, pietūs taip pat
Vakare mes daug kalbėjomės. Po to ji vėl man aprodė dangaus platybes. Atrodė oralinis seksas tai jos pašaukimas.
Po parūkymo ji man pakartojo klausimą dėl kraujo. Tai parnografijos miksas vienoje moteryje, toks kokio žodžiais nepapasakosiu. Ji baigė su tokia audra, kad...
-Aš tavęs negirdėjau.
-Aš apšalęs, bet nebaigęs .Atrodo dar tesim iki aušros.(atrodė, kad nejuokauju)
-Tu toks tikras?
Ji numovė gumytę, o aš išsigandau. Kol mintimis išverčiau į rusų, ji jau parodė mano vietą. Paprašė, kad baigčiau jos viduje. Tai buvo pirmasis mano analinis seksas. Aš vėl buvau pirmas.(Vėliau "išmokino") Užmigom taip kaip baigiau.
Ryte Karvės kirvio galandijimo subtilybės perėmė namo kaimynai.
